Praeiti metai buvo labai geri Lietuviškai muzikai, nes vos ne visi Marijos žemės dinozaurai išleido albumus (Mamontovas, Orlova, Šeduikytė, Driezhas ir t.t.). Šiemet gi, atrodė, kad yra skurdu. Bet kur tau! Perklausęs masę 2016-tais išleistų ilgagrojų, sunkiai atrinkau tik 10, kuriuos reikia išskirti. Man šis topas – labai patinka. Tikiuosi ir jūs jame ar rasite, ar atrasite ką nors sau, ar šiaip užskaitysit. Skanaus!
10. I.V.T.K.Y.G.Y.G. „Paradas“
15 metų – tiek reikėjo laukti, kol gražuoliai išleis naują albumą. Geras? Tikrai taip. Nors asmeniškai man norisi kiek organiškesnio, subtilesnio, gal ir minkštesnio skambesio, jei kalbam konkrečiai apie „Paradą“. Nes „čaiži“ albumo koncepcija momentais primena „Duokim garo“ sumodernintą ramtadrylių. Tačiau, kad ir kaip būtų, tokios muzikos Lietuvoje negroja niekas. Juo labiau, kad ją kuria vyrai, būdami ne aštuoniolikos ir ne trisdešimties metų amžiaus. Avangardas? Tikrai ne. Rokenrolas? Dar ir koks!
Tamsaulė tai moteris iš Kauno vardu Eglė. Ją dar prieš ~du metus atsitiktinai radau Soundcloude – iš kart užkabino jos kūryba. Galiausiai šiemet ji išleido savo debiutinį albumą. Itin brandus darbas, nepaprastai gilus, išpuoselėtas iki smulkiausios detalės. Atmosfera tiesiog ima ir įtraukia į gūdų sapną, kurį nutraukia tik saulės patekėjimas, o per langą tu matai rūką… Gi žolę puošia rasos lašai (šiuo atveju dabar šerkšnas). Visi jos sukurti kūriniai – Lietuvių kalba. Ji netgi apie tai yra parašiusi mokslinį darbą (kad privaloma dainuoti gimtąja kalba ir reikia kuo toliau brukt anglicizmą). „Atstumai“ – idealus diskas šaltiems žiemos vakarams, kada esi jaukiai įsisukęs į dekį ir sėdėdamas namie ant lovos, gurkšnoji sau karštą arbatą.
Šiame tope yra du pop albumai. Vienas yra ketvirtoje vietoje, o štai Liepos Maknavičiūtės „Ofelija“ kopia ant aukšto 8-tojo laiptelio. Žiauriai geras, gaivus, šiltas, aiškiomis melodijomis, tarsi muilo burbulais, šaudantis pop tvarinukas. Kuo jis man patinka, tai, kad vos ne visi kūriniai yra atskiri hitukai, nei vieno nereikia „prasukti“. Bet ne vien tuo patinka. Yra ir kūrinių, kurie yra stiprūs kaip koks ąžuolo kamienas! (jau nebe suskaičiuoju kiek kartų šiemet prasukau gabalą “Drugiai”). Ko Liepai trūksta, kad ji būtų ne tiesiog smagus pop? Atsakymas: subtilesnės, detališkesnės, gilesnės aranžuotės.
Atsižvelgdamas į tai ką Deeper Upper grojo seniau – skeptiškai nusiteikęs pasileidau, visai neseniai pasirodžiusį jų albumą, „Mirrors“. Ir kaip jūs manot? Sensacija mane ištiko – jaunuoliai pranoko bet kokius lūkesčius. Prieš klausydamas, maniau, kad gausiu dar vieną štampofkinį indie rokelį. Bet oho – vyrai šauna toli gražu ne vien rokelio, o vienu metu kokias tris / keturias strėles. Nes albume yra ir elektronikos, ir įvairių sąskambių gitarų, ir kompozicijų nuotaikos – vis kitokios. Dainos – kaip atskiri ir įdomūs individai, klausant albumą per ausinuką – nekildavo ranka kurią nors „skipinti“. Vienintelis minusas – tekstai tik anglų kalba. O šiaip albumas, manau, drąsiai vertas vinilo.
Į topą dėti 2013-tų metų gyvo koncerto įrašą? Būtinai! Ypač kai jis yra „Aukso amžiuje“ sukurtas. Paprasčiausiai ne itin daug gerų koncertinių albumų Lietuvoje išleidžiama. Ar bent jau subtilių, retrospektyvių, su cinkeliu galų gale. Šiame įraše atsiskleidžia visas VRR veiklos dvidešimtmečio grožis ar kaip rašo patys autoriai: „Ir nors čia dar nėra bordelių, akumuliatorių ir niekas ant nieko kerštingai netrypia, šis koncertas – tikrų tikriausias amžiaus ženklas. Tik įsiklausykite į mechanoidinį bosą, į besiliejančius gitaros upelius ir moters-robotės balso aidą dainoje apie sraigtasparnį…“
O čia – dar vienas be precendentas – „best of“ tipo albumas. Atrodytų irgi nesąmonė būtų dėti tokį į topą, bet ne tada kai albumo tiražas yra vos 50 kasetinių kopijų, kurios, jau atrodo, seniai išgraibstytos… Plius tai – aukščiausio lygio avangardas, ar, tiksliau, drone-ambient tipo kūrinys. Tai – vieno žmogaus projektas, kuris Facebooke durnavoja pasikavojęs po Popietės Vyruko pseudonimu (pase įrašytas Karolio Navasinsko vardu). Be Seagull Overseas jis dar grojo grindcore‘ą, kuria power electronics kaip Vidinė Ramybė na ir šiaip nesiskundža žvengo (juoko) stygiumi.
Gražus albumas. Tingiu pasakot koks jis preciziškas, detalus, išdirbtas ir pan., nes apie tai jau buvo rašyta kitose apžvalgose. Galima pasakyt paprastai – geriausias 2016-tų metų Lietuviškas pop ilgagrojis pralenkiantis šioje kategorija kitus visa galva (ar ir kūnu). Man stipriausias gabalas yra “Tik iškart, tik stipriau” ir turiu tam svarią priežastį. Savo nuotaika, žodžiais ir aranžuote jis aiškiai išsiskiria iš likusiųjų. Tie likę – tai, na, lyriški seiliojimaisi apie (ne)laimingą meilę iki pageltonavimo (ar lengvo citrinos žalsvumo). Kitam albumui Igoriui Kofui stipriai norėčiau palinkėti dainuoti kur kas daugiau apie KAŽKĄ KITKA (kaip, kad yra išskirtame gabale). Tik įdomiau, manau, bus ir jam, ir gerbėjams (ar bent man).
Geriausias Lietuviškas metalo albumas per pastaruosius kokius tris metus. Tik tiek… Atrodytų, kaip ir, nebereikia daugiau komentarų, bet visgi galima būtų tai pagrįsti įrodymais. Visų pirma “Daath” – techniškas ir tikslus kaip Damoklo kardas. Konceptualus ir, tuo pačiu, idėjiškai išjaustas kaip visas Lietuvos Nacionalinės Bibliotekos aruodas. Galų gale gilus, atmosferškai su niekuo nesupainiojamas, okultiškai juodas kaip derva, na ir šiaip šėtonas, bedugnė, anti-egzistencija, pragaras. Užsidegi žvakę, užpūti smilkalą, įsijungi tamsą ir neri. “Daath” yra tai, ką pastaruoju metu gana sunkiai randi tame nesuskaičiuojamai milžiniškame pasiūlos vandenyno šlamšte – tikrą ir nesumeluotą dalyką.
Trys berniokai, prievartaujantis mūsų ausis, su didesniais už save instrumentais – tokie tie Sheep Got Waxed. Nepamenu kaip, kada ir kur juos pirmą kartą išgirdau, bet faktas yra nuogas – jei galima kelti revoliucijas su saksofonu, elektrine gitara ir pašėlusiais būgnais – duokime jiems vėliavą. Debiutinis albumas buvo kietas free jazz. Dabar vaikinai dar pridėjo prie skambesio elkektroninių iškrovų jėgą ir, velniai rautų, tai skamba žiauriai gerai. Nežinia kas juos įtakoja ar įkvepia, bet aišku yra tai, kad jie spjauna į bet kokius standartus ir tuo užsitarnauja didelį melomanų dėmesį. Koks bus sekantis albumas – net nesiryžtu šventvagiškai pagalvot.
Sen-sa-ci-ja! Pati tikriausia Lietuviškos muzikos padangėje yra Solo Ansamblis šiemet. Jei 2015-tais tokiu buvo ba., tai šiemet karūna, kalavijas ir Kultiškiausių kultiškiausio 2016 titulas keliauja į SA rankas. Kodėl? Nes jie yra patys tikriausi inovatoriai – tokių garsų iki jų, bent aš, iš Gimtojo krašto atlikėjų dar nebuvau girdėjęs. Ir skamba tai pasiutusiai gerai. Jų melancholiška, poetiška, truputį gotiška lyrika veikia tarsi trankvilijantas. Juos gali klausyti giliai, bet jeigu užsinori šokti – tame nėra absoliučiai nieko keisto. Liūdno šokio diskotekos – kaip trijų žodžių termino išradėjai. Tačiau, kai buvau sausakimšame jų šou Lofte – kur kas daugiau nardžiau tranze, nei liūdėjau ant minkštasuolio. Solo Ansambliui – Lietuviškas Grammy į rankas.