„Šie metai – kažkokie nenormalūs“, – pernai Kultiškiausių koncertų penkioliktuką pradėjo kolega Martynas. Gal ir taip, tačiau stebint savo kalendorių norisi paprieštarauti. O kalendorius rodo, kad 2016 metais pavyko aplankyti maždaug keturiasdešimt skirtingų renginių. Tad papasakoti yra ką.

Kažkur netoli šešioliktuko liko „Gojiros“ , „Satyricon“ ir „Mastodon“ išstojimai Čekijoje. Geri, bet ne kultiniai buvo PJ Harvey, Mac DeMarco, „Savages“, „LCD Soundsystem“ koncertai „ubagų Glastonburiu“ tituluojamame „Open’er“ festivalyje Gdynėje. Dvasios pritrūko senukams „Iron Maiden“ ir „Black Sabbath“ Kaune ir Rygoje. Lietuvoje ne visi suprato ir skandalinguosius „Laibach“. Kaip niekada stiprus buvo ir „Devilstone“ festivalis su „The Soft Moon“ ir taip ilgai „medžiotais“ „Uncle Acid and the Deadbeats“.

Teko stebėti ir tokį asmeninį „neformatą“ kaip David Guetta, Eltoną Johną ar „Slipknot“. Vietinėje scenoje žibėjo „Wolfsome“, „Colours of Bubbles“, Nėrius Pečiūra (!!!), o aštresnius garsus vietiniame pogrindyje dalino „Au-Dessus“ ir „No Real Pioneers“.

Ir iš tokio sąrašiuko būtų galima dėlioti TOP-16 koncertų, tačiau būta ir daugiau reikšmingų reikalų. Ir toks vienas, kurio niekada nekartočiau ir nelinkiu Jums! Apie jį pabaigoje, o dabar – šešiolika geriausių, įsimintiniausių, nerealiausių įvykių 2016 metais.

16. A Place To Bury Strangers / Napalm Death @ „Devilstone“, Anykščiai

Abi grupės „virinti“ pradėjo beveik tuo pačiu metu, skirtingose scenose. Niekada nesekiau „Napalm Death“ diskografijos, neklausiau albumų. Ir teisingai, nes tai yra visiškai koncertinė grupė. O minėto tūso gerumą patvirtina garbingai pamušta kolegos akis.

Į „A Place To Bury Strangers“ teko gerokai vėluoti dėl minėto tūso. O gaila, nes tai buvo nesuvaidintas pasirodymas, kuriame skilo gitaros, po minią nardė grupė ir daug improvizuota. Itin pavykęs koncertas, į kurį susirinko nepelnytai mažai publikos.

15. Sadance: Solo Ansamblis @ Menų fabrikas „Loftas“, Vilnius

Šie metai Lietuvos scenoje tapo „Solo Ansamblio“ metais. Išleidę į lietuviškos muzikos aukso fondą pateksiančius „Roboxus“, keturi teatralai eilę kartų pasirodė ir scenoje. Nebesuskaičiuoju – tris ar keturis kartus teko matyti man, bet paskutinis pasirodymas „Lofte“ buvo tvirčiausia, ką apskritai esu matęs ir girdėjęs lietuviškoje muzikoje.

Geras pasirodymas reikalauja ir papildomo pasiruošimo. Tą lietingą lapkričio vakarą scena buvo paruošta tik jiems: su dekoracijomis, su šviesomis, be didesnių atlikėjų raginimų, kad „ėėė, it’s our time“. Belieka tik palinkėti sėkmingai perjungti pavarą ir 2017 metais išmesti antrą bombą albumo pavidalu.

14. Muse @ Kauno „Žalgirio Arena“

„Muse“ pasirodymai taiko į stadioninio roko aukštumas, kuriose stipriai savo vietą laikė „Queen“ ar „AC/DC“, tačiau laikai keičiasi. Viskas kiek nublanko dėl keisto jausmo, lyg žiūrėtum koncertą per „YouTube“. Ir tai buvo mano klaida. Prieš pasirodymą prisižiūrėjau grupės pasirodymų ir spėjau atkalti visa judesių algoritmą. Aha, Mattas Bellamy čia, tuoj bėgs ten, dabar pamojuos, pasikeis gitarą. Toliau… „Hysteria“, po to bus „Time Is Running Out“, o dar vėliau – „Uprising“. Tačiau dirbant pagal griežtą scenarijų galima nustebinti. Ypač, kai griežtas scenarijus sukuria ir atitinkamą produktą.

13. Deutsch Nepal / Daina Dieva @ Festivalis „Grandis“, Kultūros baras „Kablys“, Vilnius

Ne taip seniai Lietuvoje atsirado pavadinimas „Ghia“, tačiau veikė nepriekaištingai. Vasaros ir žiemos festivaliai bei bala žino kiek koncertų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Įspūdingas pasiekimas.

Festivalyje „Grandis“ išsiskyrė du pasirodymai. Puikų drone seansą skėlė Daina Dieva. Daug malkų nepriskaldysi – arba pagauni vaibą, arba ne. Analogiškai būtų galima kalbėti ir apie vakaro žvaigždę „Deutsch Nepal“, kurio pasirodymai išsiskiria ir šiokiu tokiu alkoholio kvapeliu, kuris ne tik, kad netrukdo, tačiau prideda savotiško žavesio visame kame.

12. Chelsea Wolfe @ „Brutal Assault“, Čekijos Respublika

Skauda kojas, galvą, akys merkiasi, o prieš akis dar ištisa valanda taip lauktos Chelsea Wolfe pasirodymo. Žmonių prie scenos labai mažai. Ortodoksinio metalo festivalyje didesnės šio žanro sėkmės tikėtis neverta. Išklausau tris dainas ir keliauju link sapnų palydimas melancholiškos muzikos. Patirtis kitokia, tačiau viena geresnių. Ramiai užmiegu ir kitą dieną per daug nesigailiu didžiąją pasirodymo dalį klausęs iš palapinės. Kartosim.

11. IAMX @ Menų fabrikas „Loftas“, Vilnius

Susitempęs šitiek epilepsinių mirksiukų ir kito šlamšto, apsistatęs moterimis Chrisas Corneris „Lofte“ parodė šou, kurio fotografų objektyvai tiesiog išsižadėjo. Egidijau, mokykis. Muzika – tvarkingas synthpopas, elektronika ir dar daug įvairių stilių, kurių prieš penketą metų žadėjau niekada neklausyti. Trumpai – turi šitas atlikėjas kažką tokio, kas ypač gerai atsiskleidžia koncertuose. Ir tas kažkas, greičiausiai, bus susijęs su „Depeche Mode“ skambesiu.

10. The xx @ „Compensa“ koncertų salė, Vilnius

Koncerte melancholijos buvo daug. Juoko taip pat. Nelabai vykusiai atrodė valsas pagal Jamie xx maršą. Bet ką jau, kuklūs jie ir jauni, dar išmoks. Manau, kad koncerto daugumai nesugadino ir organizacinės klaidelės, o tai jau daug pasako apie pačią pasirodymo kokybę. Tik „Intro“ reikia groti pradžioje, o „Crystalized“ pabaigoje. Ir atsiskleidė didžiam muzikos kritikui (sarkazmas čia) paslaptis, kodėl jie yra viena aktualiausių pasaulio grupių šiuo metu.

9. Behemoth @ „Brutal Assault“, Čekija

Jeigu Anykščiuose iki pilnos laimės kažko pritrūko, tai Čekijoje viskas buvo taip, kad drąsiai būtų galima ir apie „Euroviziją“ pagalvoti. Intrigos mažai, viskas veikia laikrodžio principu. Beveik kaip „Muse“ tik geriau.

Ture, kuris tęsiasi jau antrus metus, „Behemoth“ groja tik naujausią ir, turbūt, sėkmingiausią albumą „The Satanist“. Įžūlokas žingsnis programoje palikti vos du klausytojų taip mėgstamus senesnius gabalus. Tik, manyčiau, tas albumas tobulai atspindi visą „Behemoth“ retrospektyvą ir esmę. Kaip ir pasirodymas.

8. Benjamin Clementine @ „Compensa“ koncertų salė, Vilnius

Kas tas Benjaminas? Apie jį sužinojau tik paskelbus apie būsimą koncertą. Po tokio koncerto tesinori atsiprašyti visų, kuriems padariau kažką blogo. Tai… atsiprašau. Benjaminas – itin charizmatiškas atlikėjas savo kuriamu personažu primenantis priverstinai išblaivintą Tomą Waitsą. Koncerte Benjaminas susikūrė lyg ir betarpišką, lyg ir atskiriantį santykį su publika. Kaip magas koks, nesuprasi. Grojo dainas bei papasakojo istoriją, kuri kai kuriems net tapo pasirodymo highlightu. O taip būna labai retai.

7. Batushka @ „Devilstone“, Anykščiai

Pernai po religiniais skarmalais pasislėpę atlikėjai šovė puikų ir dar negirdėto skambesio albumą. Kita tematika, kitos problemos, nusisukimas nuo metalistų taip ujamos katalikybės ir žingsnis prie Rytų Europai artimesnių reikalų. Neįsileido Rusija, įsileidom mes. Pasirodymas Lietuvoje – vienas pirmųjų grupės istorijoje. Akivaizdu, kad trūko sceninės patirties, vietomis pjauta pro šalį, bet bendras rezultatas negalėjo nežavėti. „Batushka“ turi tai, ko aš pasigendu šiandieninėje metalinėje muzikoje – teatrališkumą ir dar nenuvalkiotą idėją. Tačiau panašu, kad tai gali būti tik kelių vasarų ir vieno albumo projektas.

6. Neurosis @ „Brutal Assault“, Čekija

Besidomintis metaline muzika puikiai pažįsta „Neurosis“. Tai itin sudėtingas, lėtas ir sunkus metalinių stilių vinigretas. Beveik atitinkamai atrodo ir pasirodymai – šalti, stiprūs, tačiau asketiški. Niekas iš jų nesitiki fejeverkų, o eilinis klausytojas greičiausiai pasirinko veiksmą kitose scenose. Aš jį suprantu.

Išgirsti gyvai „Locust Star“, „At The Well“ ar „Lost“ yra vienas malonumas stipresnės muzikos mėgėjui. Ko tikėjausi, tą gavau. Nebuvo tai geriausias jų pasirodymas. Tačiau tai lėmė pats festivalis, kuris asocijuojasi su visiška betvarke.

5. Philip Glass @ Kongresų Rūmai, Vilnius

Nusipirkęs bilietą į maestro koncertą beveik neabejojau, kad įvykį įrašysiu šio sąrašo viršuje. Deja, pasirinkimas atlikti tik ketvirtadalį programos kiek prislopino entuziazmą. Maestro scenoje keitė trys pianistai. Nepaisant to, pusvalandinis Philipo Glasso prisilietimas prie klavišų tapo vienu iš esminių šių metų akcentų. Nepasikuklinsiu sakydamas, kad ir Petras Geniušas nenublanko prieš Ph. Glasso didybę. O gal kuklumą?

4. Tame Impala @ „Open’er Festival“, Lenkija

Ilgą laiką stengiausi nutylėti savo simpatijas šiam ansambliui. Nenorėjau būti apšauktas hipsteriu, bijojau artimųjų reakcijos. Ne tiek ir daug trūko, kad koncertas būtų neįvykęs dėl Kevino Parkerio ligos. Teko girdėti, kad prieš keletą metų „Tame Impala“ pasirodymas TAME pačiame festivalyje atrodė gana diletantiškai. Stebint ankstesnius įrašus grupė primena kenčiančius hipius. Bet laikas bėgo, keitėsi muzika, stiprėjo pasirodymai.

Daug psichodelinių vaizdų, daug sintetinių garsų, nepriekaištingas atlikimas. Prieš pasirodymą anglakalbis vaikinas iš publikos kokį pusvalandį dievagojosi merginai, kad „Tame Impala“ yra jo gyvenimo grupė. Sėkmingai pakritus kortai su ta pačia mergina išėjo pasirodymui net neįpusėjus. Lopas.

3. Baroness @ „Proxima“, Varšuva

„Baroness“ praėjusių metų pabaigoje išleido ketvirtą savo albumą. Į metų albumus niekas jo nebeįtraukė, o turėjo. Nuojauta kuždėjo apie būsimą turą Europoje, tačiau nepaslaptis, jog amerikietiško sukirpimo post metalistams nevisada sekasi rinkti pilnas sales. Koncertas Lenkijoje mums tapo rimta beveik dviejų parų nemigos avantiūra. Kažkur Varšuvos studentų miestelyje įsikūręs klubas buvo sausakimšas.

Sakot, kad lietuviai yra aktyviausia publika? Nieko panašaus. Lenkai šokinėjo nuo scenos, visaip nervino aptarnaujantį personalą, stumdėsi ir nardė ant rankų. Žodžiu, šventė gyvenimą. Grupė tuo tik mėgavosi ir rodė, kaip turi atrodyti tikras metalo koncertas. Be rimtesnių fokusų, tačiau su atsidavimu ir energija. Kompozicijos tokios, kad savaime dainuoti norisi – energingos, tačiau greit įsimenančios.

2. Sigur Ros @ „Open’er Festival“, Lenkija.

„Sigur Ros“ fenomenas mane ir traukė, ir buvo savotiška paslaptimi. Įrašai neskambėjo taip, kaip, turbūt, jie skambėjo kitiems. Gražu, lyriška, bet tik tiek. Pasirodo, kad esmė pasirodymuose. Miegas ima, šalta, o jie dar erzina penkiolikos minučių ambientiniu intro. Bet galiausiai išėjo ir planas pamatyti „šiek tiek pasirodymo“ pavirto į planą „bus to miego“. Turbūt čia ir didžioji jėga – mainstreaminiame festivalyje sukurti tokį magišką ir įtraukiantį pasirodymą. Susiliejo su naktimi ir išnyko, kaip mėgsta rašyti poetai.

1. David Gilmour @ Wroclaw, Lenkija

Kultiškiausias ir kultiškiausių. Davidas Gilmouras šiandien primena geriausiu atveju Lietuvos provincijos miestelio šaltkalvį ar baldų surinkėją. Tačiau realybėje jis vienos pagrindinių XXa. grupių narys. Koncerto programą sudarė maždaug 35 procentai solo ir 65 procentais „Pink Floyd“ programos. Ir viskas – nepriekaištinga. Septyniasdešimtmetis atlikėjas nė iš tolo nepriminė savo paties iškamšos, kas šiaip jau būdinga legendos statusu besimėgaujantiems pasipinigautojams.

„Wish You Were Here“, „Money“, „Time“, „Shine on You Crazy Diamond“, „High Hopes“ ir šiame amžiuje dar negrotas „One of These Days“. Viso – dvi valandos ir keturiasdešimt penkios minutės. Abejingas liktų tik tas, kuriam D. Gilmouras yra neįdomi tėvų laikų klasika. Ar galima neaktualiu laikyti atlikėją, kuris išparduoda penkis koncertus paeiliui Londone?

Na, ir desertas pabaigai.

Daug tragedijų yra nutikę koncertuose. Daug prastų pasirodymų buvo ir šiemet, bet tokio prasto, kaip Ian Anderson @ Forum Karlin, Praha, dar nėra tekę patirti.

Jūs turbūt esate girdėję juokus apie David Guetta ir jo pamestą USB raktą? Šiuo atveju taisyklę būtų galima taikyti legendinių Jethro Tull lyderiui, kuris be jokios gėdos važinėja su „Jethro Tull: The Rock Opera“ programa.

Tau 68 metai, tavo balsas nusėdęs, nepadainuoji, bet desperatiškai nori koncertuoti. Ką darai? Nusisamdai keletą atlikėjų, juos nufilmuoji ir koncertų metu iš projektoriaus transliuoji jų atlikimą sau pasilikdamas „garbingą“ penktadalį vokalinių partijų. Aišku, tame projektoriuje dar parodai kažkaip ten patekusių vaizdų, pavyzdžiui, traktorių eilę. Rimtai.

Kitais metais koncertas vyks Vilniuje. Saugokitės!