Michaelas Gira („Swans“): „Gulbes aš noriu laikyti laisvėje, o ne narve”

Michealas Gira tai grupės „Swans“ įkūrėjas, vedlys ir siela, o viso to ištakos siekia dar tuos laikus, kai dauguma iš mūsų net nebuvome gimę, t.y. 1982 metus. Grupė visais laikais buvo lydima įvairiausių skandalų, o neprognozuojamasis M.Gira buvo viso to ašis. Sukeltos muštynės su į koncertą atėjusiais gerbėjais, policijos reidai dėl per didelio grupės naudojamo garso koncertuose tapo „Swans“ vizitine kortele. Ir lieka ja iki šiol, nes grupė grodama, dažnai ne itin didelei auditorijai, atsuka garsą iki tokios ribos, kuri paprastai naudojama arenose. Ir niekada net nelinksta į jokias derybas dėl decibelų skaičiaus mažinimo, nes tai yra „Swans“ pasirodymų meninės koncepcijos dalis ir į jį atėjusiųjų patirtis.

Pokalbis su Michaelu buvo labai įdomi patirtis. Jokios tariamos išminčiaus pozos, jokio patoso ar susireikšminimo. Ir juo labiau perdėto nuoširdumo demonstravimo. Dalykiški atsakymai, sausai blaivus požiūris į įvairiausius dalykus ir kartais pačios riebiausios ironijos dozės.

Ką jis mano apie apie religingumą, filosofiją, mokslą ir politiką? Kokios patirtys jį aplankė kalėjime, kuomet jis į jį papuolė būdamas 15-kos už narkotikų platinimą? Kas bus su „Swans“ po šio, dar vieno, eros puslapio užvertimo? Aha, tai yra geriausia ką tu šiandien perskaitysi, tad pirmyn!

Ir susitinkam visi jau itin greitai, t.y. kovo 17-tą, penktadienį, Legendos muzikiniame teatre. Swans: pirmą ir paskutinį kartą.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=jFHQiYvuVlM&t=367s[/youtube]

– Sveikas, Michaelai, kaip laikaisi? Kur dabar esi?

– Laikausi puikiai. Esu Naujojoje Meksikoje, vietoje, kurioje kartais gyvenu. Aš čia rašau, dirbu prie naujojo „Swans“ gyvo garso albumo, kuris netrukus turėtų išeiti.

– Kuriuo dienos metu tu jautiesi labiausiai kūrybingas ar darbingas; ryte, dieną, vakare?

– Kada miegu.

– Turi omeny, tada, kada pildosi svajonių sapnai?

– Pageidautina – jokių sapnų.

– Laikaisi darbo režimo? Ar esi tipinio menininko tipo – be jokio grafiko?

– Taip, laikausi režimo. Aš juk dirbu, užsiimu verslu, nes muzika yra mano darbas, iš kurio aš uždirbu pinigus. Ir man būtina laikytis režimo, nes jei būna priešingai – krenta mano darbo našumas.

– Visi senstame. Kaip palygintum save dabar, 62 metų amžiaus, ir 16-etį paauglį? Ar pasaulis vis dar tave stebina?

– Ne tai, kad stebina, mane tiesiog pribloškia pats faktas, kad aš esu… Gyvas. Visa esybe.

– Papasakok apie savo jaunas dienas. Būdamas paauglys atsidūrei kalėjime už narkotikų platinimą. Kas vyko tavo maištaujančioje ir nuo paaugliško adrenalino perkaitusioje galvoje, kuomet tavo teisės, laisvės ir polėkiai buvo suvaržyti?

– Be abejo, tai buvo ypač gerą efektą davusi patirtis. Nes aš, tiesą sakant, būtent tada pirmą kartą į rankas paėmiau knygą ir pradėjau skaityti. Antra, būdamas, atrodo, penkiolikos, suvokiau laiko kaip konstantos trapumą. Suvokiau, kaip milžiniškos laiko tėkmės nesuvaldoma audra gali tiesiogiai reflektuotis vienų viename milisekundės amplitudės taške.

– Kokią knygą pačią pirmą perskaitei kalėjime?

– Oi, ten buvo ištisa biblioteka… Tame kalėjime, kur aš kalėjau, mano likimo buvo sulaukę daug tokių kaip aš, hipių. Tad pasirinkimas knygų buvo ten išties platus. Nežinau, kokia buvo ta pirma knyga, bet pamenu, kad skaičiau Oscarą Wilde’ą, Jean Genet ir, duodu ranką nukirsti, kad ten taip pat perskaičiau Marquiso de Sade’o kažkurią knygą.

gira

– Kuri iš tų knygų ar net ne knygų, o gal sentencija iš jų, tave tuo metu, kai perskaitei, nokautavo mintimi, kad „oho, dabar aš šį tą išties suprantu!“

– Ah… Na, atsakydamas į šį klausimą būsiu pragmatiškas. Aš neieškau jokių išminčių, nesistengiu į nieką gilintis ar absorbuoti. Net kalbant apie tokius dalykus kaip „kas yra moralu ar nemoralu?“ ar tokiais visuotiniais kaip „kokia gyvenimo prasmė?“ Žinoma, tai nėra priežastis neskaityti, nes skaitau aš ir šiandien. Bet labiau su tikslu išgyventi kažką, kažkokią patirtį, tarsi pasineriant į emociją, o ne tam, kad pasisemčiau išminties, jo nors išmokčiau ir pan. Būna nepaprastai malonu pagaliau rasti knygą, kuri visa tai duoda. Tad dėl to mūsų pokalbio pradžioje ir sakiau, kad mane labiausiai šiame pasaulyje stebinantis dalykas yra tai, kad aš esu gyvas. Tiesiog. Nes aš, jei atvirai, kol kas išvis nieko nesuprantu! Taip pat man ypatingą įtaką daro rašytojas, kurį itin vertinu, argentinietis Jorge Luisas Borgesas.

– Koks netikėtas atsakymas, tikėjausi visiškai priešingo! Nes gilinantis į „Swans“ poeziją, man ji visad atrodydavo kaip tikriausi giluminiai klodai. O tu štai deklaruoji priešingai, kad net nesistengi nieko suprasti. Mano kitas klausimas – ar turi kokį nors dvasinį mokytoją?

– Aš praktikuoju dzenbudizmą, kuris manyje nesukelia kažkokių kontroversijų, nes, vėlgi, jis moko priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Taip pat man ypatingą įtaką daro rašytojas, kurį itin vertinu, argentinietis Jorge Luisas Borgesas, kurį skaitau ir skaitau, kai kuriuos jo veikalus net po kelis kartus jau kokius pusę metų. Man labai patinka jo požiūris į tam tikrus gyvenimo paradoksus ir realybę, kurie atspindi mano suvokimą.

– Nusikelkime dabar į žemiškus dalykus. Į tavo paauglystę. Šešiolikos tu lankeisi daugybėje undergroundinių renginių, rašei feisbuke, kad matei „Pink Floyd“, kada jie dar „nebuvo šūdas“. Papasakok apie tai.

– Taip, tai buvo dar prieš man papuolant į kalėjimą Izraelyje būnant 15-kos. Na, pasakysiu tik tiek, kad patirtis buvo lyg tave kas įmestų į verdantį vandenį. Bet tu nejauti kančios, o jauti patį didžiausią malonumą.

rs-196931-swans-cbgb-22.04.83-pc-Catherine-Ceresole

– Gal galima būtų apie tai plačiau?

– Na… Protas ir kūnas – tai dvi jokių ribų neturinčios paradigmos, o loginis „aš“, kaip sako ne vienas, tėra tik iliuzija. Ir net tada, kai mes manome ar mums atrodo, kad pasiekiame savo kūno galimybių ribą, jis vis tiek turi papildomą liniją, už kurios gali perlipti dar vieną barjerą. Visa tai ir atsispindi žvaigždžių dulkėse, kurios, palengva nusėdusios ant likvidžios substancijos, sukuria magiją. Kas priverčia mus paskęsti išnykime. Ir tą likvidžią substanciją galime laikyti pasauliu, o dulkės, natūralu – tai elementai, iš kurių sudarytos yra ne tik visos žvaigždės, planetos, bet ir mūsų kūnai.

– Tu nesi nei religingas, nei filosofiškas, koks tu?

– Aš ieškantis. Bet aš netikiu tomis visomis „tikėjimo sistemomis“, nes jos paprasčiausiai tave atriboja nuo pasaulio ir padaro visko suvokimą kur kas mažesnį. Žinoma, yra labai dideli ir platūs išminties ir žinių klodai, kurie gali tave, kaip asmenybę, padaryti geresnį ir didesnį. Bet nuo tos akimirkos, kai asimiliuojiesi į religinį, politinį ar netgi mokslinį ir filosofinį tikėjimo voratinklį, automatiškai save atriboji nuo, mano nuomone, tikrojo pažinimo, nuo tikrosios paieškos.

Todėl aš nesu tikintysis, nors pastaruoju metu man labai įdomi krikščioniškoji doktrina, jos misticizmas, bet visa tai tik dėl to, ką aš prieš tai deklaravau – viskas vardan ieškojimo, o ne dėl, tarkime, įsivaizduojamos indulgencijos gavimo. Aš nepriimu Jėzaus kaip asmens, man jis daugiau yra kaip simbolis, nors aš, žinoma, galbūt ir klystu ir jis iš tiesų yra tas išgelbėtojas. Bet tiesiog neleidžiu prisirišti jam prie manęs, kad neprarasčiau tokio dalyko kaip savo asmeninės pažinimo laisvės, to, dėl ko viskas vyksta.

– Kokia yra tavo asmenybės sandara? Ar ji pagrįsta tuo, kad tu myli, kas gera, ir tuo, kad tu nekenti to, kas bloga? Pasaulis yra pagrįstas dualistiškumu, nesutinki? Kurioje tu pusėje?

– Manau, akivaizdu, kad neapykanta ir baimė yra blogis ir jie yra atskirti nuo to, kur meilė yra atsidavimas ir pasiaukojimas. Tai mane veda į tiesioginį supratimą. Ir tai yra mano asmeninių patirčių išdava.

Swans

– Bet kuomet klausau tavo kūrybos, randu ten daug neapykantos pasaulyje esančiam blogiui.

– Manau, kad mano kūryboje yra ne vien tik tai, apdainuojama daugybė patirčių, taip pat ir nepaprastai pozityvių. Nes juk net Jėzus plovė kojas savo mokiniams. Taip, yra daugybė purvo mano dainose, kaip, tarkim, apie supuvimą, kekšes, smurtą, bet toks juk yra pasaulis – toks, kokį Dievas jį sukūrė. Ir man, kaip meno kūrėjui, būtų buvę tiesiog amoralu nekvestionuoti, kodėl ir dėl ko visa tai. Bet yra daugybė mano dainų apie dvasiškumą, pakylėtumą, galų gale, ten yra gausybė optimistiškų gaidų!

– Paprastas klausimas: kas šiame pasaulyje tave labiausiai siutina, verčia jo nekęsti ir kas priverčia jį be proto mylėti?

– Na, pirmiausia, mylėti šį pasaulį mane labiausiai priverčia mano žmona ir mano vaikai, čia jokios abejonės. Mano muzika man suteikia džiaugsmą, kada ji gimsta, kada vyksta tas atradimo momentas su garsu ir jo materializavimusi į gryną kūną.

Nežinia ir totalitarizmo baimė, kuri šiuo metu atsiradusi Amerikoje, mane tiesiog veda iš proto. Taip pat visas tas pastovus teroro ir smurto purvas per visą žmonijos istoriją. Bet ar aš tiesiogiai nekenčiu jų? Ne. Tačiau ar jie mane veda iš proto? Atsakymas būtų taip.

– Tai tu, įtariu, buvai vienas iš tų kelių milijardų, visiškai apšalusių, kada tas vyrukas su kvaila šukuosena laimėjo rinkimus?

– Na, kvaila būtų buvę likti apšalusiam, nes juk Ronaldas Reaganas, kaip ir George’as Bushas irgi laimėjo kadaise. Gi šis vyrukas… Na, jis, pats blogiausias iš jų visų, be abejo, bet kad ir kokie dalykai vyksta, kažkada bus geriau.

Untitled

– Tai tu iš tų, kurie stengiasi viskame įžvelgti gerąsias puses?

– Na, aš tiesiog stengiuosi priimt viską taip, kaip yra. Stojiškai.

– Beklausydamas tavo dainų tekstų, juose surinkau tarsi šių trijų žodžių paradigmas – „Nekaltybė“, „Dievas“ ir „Tuštuma“ – man pasirodė, kad jas dažniausiai apdainuoji. Gali pasidalinti kaip, kas yra tavo tekstuose analizuojama?

– Na, manau, būtų neteisinga man kažką aiškinti, kas ir apie ką yra mano kūryboje. Manau, tą pasakytų ir dauguma kuriančiųjų žmonių, nesvarbu, ar tas kuriantysis būtų dailininkas, skulptorius, architektas ar galų gale dainų kūrėjas. Aš palieku tai spręsti pačiam klausytojui. Ir, kalbant plačiau, pavyzdžiui, mano itin dabar mėgstamas rašytojas Jorge Luisas Borgesas, teigė, kad kiekviena į kitą kalbą išversta jo knyga yra ne jo darbas, o kažkieno kito autorinis kūrinys. Ir, kas geriausia, jis visiškai nesipriešino tiems vertimams. Jam patiko pati idėja, kad jo kūryba tarsi įgyja naują kūną, naujus gyvybės syvus, atveria kitus atradimo klodus.

– Na, o dabar bus labai banalus klausimas, toks, kurį, manau, jums užduoda visi žurnalistai interviu metu: kas toliau bus su „Swans“? Viskas baigta? Bus kitas puslapis? Solo projektai ar kas?

– Aš ir toliau tęsiu „Swans“! Tiesiog įvyks kardinalių pokyčių. Žmonės, kurių prašiau sugroti šiuose keliuose albumuose, buvo čia laikinai. Jie nėra pastovi grupė, o labiau tam tikro laikotarpio pastovi koncertinė sudėtis, nes ir įrašuose dalyvaudavo vis skirtingi žmonės. Taip, tai ilgiausiai buvusi grupės sudėtis per visa „Swans“ egzistavimo laikotarpį – 7 metai, gal net ir šiek tiek daugiau. Visada maniau, kad neturi savęs riboti. Nes kai užsisėdi vienoje baloje, tiesiog pradedi kartotis, nebėra to, mano nuomone, itin svarbaus nenuspėjamumo faktoriaus. Ir aš to tikrai nenoriu. Gulbes aš noriu laikyti laisvėje, o ne narve.

b7b3aef0

– Daugeliui ši grupės era yra geriausia…

– …Na, aš nesu pakankamai kvalifikuotas, kad vertinčiau, bet sutinku. Tačiau tai ir yra dar viena svarbi priežastis šią erą užbaigti.

– Kaip tu palyginsi šią erą ir prieš tai buvusias iki 1997-tųjų?

– Ta era iki 1997-tųjų buvo visiškai nepastovi, nebuvo taip, kad ji kažkuriuo metu būtų turėjusi pastovią sudėtį. Ir tai nepalyginama. Tai, galima sakyti, yra vienas pastovumas nepastovume. Net ir dabartinėje vadinamojoje eroje vyko pasikeitimų. Visada viskas kito, pradedant muzika, baigiant mano asmeniniu pasaulio matymu bei suvokimu. Ir štai dabar pažiūrėjus į absoliučiai visą „Swans“, aš regiu vieną evoliucionuojančią didelę bangą ir tiesiog stebėdamas ją iš šono, taikausi persėsti ant to jos šono, kuriame ji vėl kilsteli į viršų.

– Tu kaip asmenybė per visus tuos metus patyrei daugumą transformacijų. Visi „Swans“ gerbėjai žino apie tavo brutaliąją pusę jaunystėje, o ir štai ne per seniausiai tu parodei vienam fotografui, kuris tau nepatiko, koncerto metu vidurinįjį pirštą.

– Na, taip, kiekvienas žmogus evoliucionuoja, antraip jis pasmerktas tapti debilu.

– Kaip jausiesi grįžęs į tėvų žemę? Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad tu esi lietuvis, nes tavo tėvai yra Lietuvos žydai.

– Tai visiška netiesa. Aš esu grynas amerikietis. Ir, tiesą sakant, ne itin žinau, kas yra mano šeima, kokios jos šaknys. Bet legenda byloja ar internetas skelbia, kad mano tėvai kilę iš Čekoslovakijos. Ir kad mano pavardė tariama ne su „g“ kaip gira, o su „ch“, t.y. Chira. Bet mano tėvai jos tartį pakeitė, kai persikėlė į JAV. Tačiau aš, tiesą sakant, į tai niekada per daug nesigilinau. Aš nepažinojau savo tėvo, bent jau gerai. Su juo per daug nekalbėjau.

– Tu minėjai, kad Čekoslovakijoje tavo giminės pavardė buvo ištariama, kaip „chira“, o pas mus yra toks gėrimas pavadinimu gira, jis gaminamas iš juodos duonos ir Lietuvoje yra populiaresnis už „Coca-cola“. Įsivaizduoji?

– Oho. Tikrai? (nusikvatoja).

– Dar vienas klausimas apie Lietuvą. Algis Kizys yra 100 proc. lietuvis, tiesa?

– Taip, kiek aš jį prisimenu, taip. Atrodo, jo tėvai pabėgo iš Lietuvos (šypteli). Kuomet atslūgo komunizmo banga.

– Kodėl jūsų keliai išsiskyrė? Tai irgi grupės evoliucionavimo auka?

– Taip. Aš jo netgi nebepamenu dorai, tiesą sakant… Algis buvo puikus bosinės gitaros atlikėjas, bet jo ir mano keliai išsiskyrė. Štai ir tiek.

0b2263_1986_leerenaldo020_2

– Ką tu manai, apie nuolat savo dainose apdainuojamą Dievą? Ar jis geras, blogas, pakantus? O gal tiesiog labai silpnas prieš šėtoną?

– Na, manau, labai piktadariška išskirti šiuos du polius, jei tokie ir apskritai egzistuoja. Ar Dievas asmuo, ar antipodas? Manau, kad tai naivokas požiūris. Manau, suasmeninimas tai tarsi pagirios, kurios yra užsitęsusios nuo senovės laikų požiūrio į tai, kaip ir kodėl viskas yra pasaulyje ar visatoje. Tačiau galiu pasakyti viena, kad aš asmeniškai nesijaučiu tas, kuris galėtų manyti turintis teisę kažką dėstyti apie tokį dalyką kaip Dievas. Turiu omenyje, aš galiu iškelti klausimus, išreikšti tuos klausimus savo kūryba, bet nesu tas, kuris į kito klausimus galėtų duoti kokius nors atsakymus. Kaip jau anksčiau minėjau – esu atsiribojęs nuo bet kokio prisirišimo prie bet kokio tikėjimo formų, tad ir mano pažinimas ar vadinamoji išmintis yra didelis klaustukas.

– Prieš interviu aš maniau, kad tu būsi toks sudėtingas, analizuojantis ir besidalinantis išmintimi, o pamačiau, kad esi… Galima sakyti – paprastas kaip dvi kapeikos!

– Na, atsakymas būtų irgi paprastas – moneta juk turi dvi puses. Bet įdomiausia, kad tu negali matyti abiejų monetos pusių vienu metu.

– Na, ir pabaigai… Gal pats ką dar norėtum pridurti? „Swans“ gerbėjams Lietuvoje, kurių juk laukia pirmasis grupės koncertas mūsų šalyje!

– Pala, kad mes gi grojome kažkada Lietuvoje…

– Kiek aš žinau – ne.

– Na, kad tikrai taip.

– Na, jau?

– Kertu lažybų, kad tai buvo prieš 4, 5 metus ar panašiai…

– Ko gero, maišai Lietuvą su Latvija, jūs grojote ten prieš 5 ar 6 metus…

– O jie nėra kitoje jūros pusėje?

– Ne, jie yra mūsų kaimynai.

– Ak. Na, ką aš galiu pasakyti… Mūsų koncertai tai visada daugiau mažiau panašios erdvės, panaši publika ir mes bandome sukurti tokią atmosferą, kuri iškeltų mus, o su mumis, palaipsniui kartu ir atėjusiuosius. Dažniausiai tai baigiasi labai malonia patirtimi visiems.

swans

BLITZ:

1. Ronaldo ar Messi? – kas jie tokie?
2. Geras karas ar bloga taika? – pabėgimas.
3. Gimimas ar mirtis? – nulis.
4. Pozityvus melas ar negatyvi tiesa? – nulis.
5. Žodžiai ar muzika? – nė vienas.
6. Kurtinanti tyla ar triuškinanti muzika? – dykuma.
7. Seksas ar meilė? – nė vienas.
8. Biblija ar Vedos? – aš net nežinau, kad tokie dalykai išvis egzistuoja.
9. Naivi jaunystė ar brandus protas? – tuštuma.
10. „Filth“ ar „The Glowing Man“? – (nusijuokia) juk sakiau tau, kad man įdomu tik tai, kas dar tik bus!


Žymos:, ,

SUSIJĘ:


2 komentarai:

  1. Labai sunku skaityti šį prastą vertimą su gausybe rašybos bei stiliaus klaidų 🙁


Parašykite komentarą