Vidmanto ir Žilvino Kazlauskų??? Po galais, ir vėl persiklausiau Livetos ir Petro debiutinės kasetkės „Mes… kartu“. Šiaip tai Vidmanto Aškinio ir Žilvino Jagėlos kadaise suburta „Arklio Galia” švystelėjo naują ilgagrojį pavadinimu „Antakalnis“. Ant viršelio – chaose paskendusios Šilo tilto stotelės prieigos išsyk besidaužančią širdį užlieja nostalgijos sirupu. Lig šiol menu tas dienas kai per visą Antakalnio arteriją iš Saulėtekio keliaudavau į paskaitas. Žiemą šaltukas romantiškai ant trūliko lango piešdavo gėles, o štai atėjus vasarai, kur buvę kur nebuvę, išlysdavo dėdulės su wifebeater‘iais. Išdidžiai įsikibę troleibuso viduje esančių vamzdžių jie atverdavo savo pažastų pasaulį, į kurį pažvelgus staiga prieš akis stodavo neaprėpiamos Amazonės džiunglės. Stop, stop, stop! Gana! Grįžtam prie muzikos.
Tatai tenka atsakingai pareikšti, kad tiems, kurie alpdavo iš džiaugsmo klausydami ankstesniuosius lo-fi „Arklio Galios“ įrašus, kurie neretai skambėjo taip lyg būtų įrašyti pas kaimyną Vacį rūsy kokiais septymketvirtais, o prie suvedimo darbų nagus būtų prikišęs gretimame bute gyvenęs inžinierius Mečislovas, teks skaudžiai nusivilti, braukti skruostu gailiai riedančią ašarėlę. „Antakalnis“ – neabejotinai geriausiai, atsižvelgiant į įrašo kokybę ir masteringą, skambantis šios grupės albumas. Nepaisant to, bent jau mano ausims, šiokių tokių kleckų išvengti nepavyko. Štai klausai „Liūdną gabalą“ ar „Gera paliko viduj“ ir jauti, kad vietomis gitaroms atseikėta pernelyg su kaupu. Tarytum pajutusios dėmesio stygių jos šalin nustumia kitus instrumentus nelyginant Donaldas Trumpas Juodkalnijos premjerą NATO summit‘e.
Žvelgiant į albumo turinį bendrai – jis kaip tas pasaulis, kuris, anot liaudies išminties, margesnis už patį genį. „Arklio galios“ ketveriukė nesivaiko Andy Warholo išpranašautų penkiolikos šlovės minučių ir nesisielodami pėdina savais keliais, pramintais dar nuo pirmųjų įrašų. Nors tenka pripažinti, kad disonuojančių sąskambių „Antakalnyje“ mažiau nei ankstesniuose albumuose.
Vis tik įtakų ir stilių diapazonas, atpažįstamas klausantis naujojo grupės darbo, platus it Liepos 9-osios aveniu Buenos airėse. Jei jau Tomo Lučiūno saksofono partijos užbūrė „Pažaduose“, o lengvi psichodeliniai intarpai privertė ištirpti patogiame fotelyje, tai netrukus šėlsite pogo sukūryje su lyg pirmais „Daina apie žąsį, kuri deda medinius kiaušinius“ akordais, o vėliau įsivaizduosite skrodžią vandenyno bangas palytėti surfrockiška „Vidmanto ranka“. „Antakalnis“ kupinas visko – džiazo, punk rocko, ska, bliuzo ir kitokių sąskambių. Visai kaip ir tas tikrasis, stūksantis šalie Neries, kuriame riogso ne tik Baroko šedevras – Šv. Petro ir Povilo Bažnyčia, bet ir apyšlykščių chruščiovkių konglomeratai, kuriame ne tik tūno užsienio valstybių ambasados, bet ir nuolatinės menkniekių atstovybės, aka. kioskai.
Kitas albumo aspektas – tekstai. Buitiškas absurdas besikerojantis tarp Vilniaus sienų. Akylesnis klausytojas replikuotų, kad „Antakalnyje“ minimi Giedraičiai ar Londonas, tačiau akivaizdu, remiantis tekstų analizės metodu, jog albumo erdvė – Vilnius. Vieną vertus nėra jokios problemos. Klausaisi dainų, kuriuose nuolat šmėsteli įvairios mūsų sostinės vietos, keliauji per jas, atpažįsti, bet… o gi susimąstai, kad jeigu papuls „Antakalnio“ diskas į rankas žmogui, kuris su Vilniumi nėra susaistytas bent kiek glaudesniais ryšiais vargu ar jį jaudins minimas „Mint Vinetu“ knygynas ar kultinė, šiuo metu antram gyvenimui prikėlinėjama, Mindaugo „Maxima“.
Be kitą ko neretai apdainuojamose istorijose šmėsčioja pačių muzikantų ar jų pažįstamų vardai ir su jais susiję motyvai. Turiu omeny kūrinius „Vidmanto ranka“, „Visi mirė 2“ ar „Tomai, kodėl tu išėjai?“. Pasijauti lyg atsitiktinėje kompanijoje, kurioje it kulkos šaudomi inside joke‘ai, o tu nė velnio nesupranti kame čia šaknys. Be abejonės, tose komiškuose ir absurdo pritvinkusiuose tekstuose esti ir nemaža universalumo, kiekvienas gali atrasti dalelę savęs vienoje ar kitoje apdainuotoje situacijoje. Tačiau minčių kyla įvairių. Galbūt atsisakius siauros erdvės, t.y. Vilniaus, insidejoke‘iškų inkliuzų ir tokiu būdu arkliogališkąjį humorą bei absurdą labiau universalizavus, gerbėjų ratas dar labiau prasiplėstų?
Kad ir kaip bebūtų „Antakalnis“ – nors ir netobulas (o kas šiame pasaulyje tobula?), tačiau bene patraukliausias ir kokybiškiausias „Arklio galios“ albumas. Šaunu, kad jau dešimtmetį perkopęs arkliukas vis dar turi galios ir kilsteli ariamų vagų kokybės kartelę keletą laiptelių aukštyn!
Galutinis verdiktas:
