„Hurts“ Vilniuje: emocinis fejerverkų šou

Kelintą ten – 5-tą kartą „Įskaudintieji“ jau lankėsi Vilniuje? Atrodo tokį skaičių jie paminėjo, Compensa koncertų salėje vykusiame show ir tai, kaip jie yra įsimylėję Vilnių bei Lietuvą. Gi, kad meilė yra abipusė, rodė ne tik beveik sausakimša salė, bet ir tie vos ne visą koncertą besproginėję moteriškosios energijos pliūpsniai, pasireiškę per šūksnius, iškeltas rankas ir šviečiančius išmaniuosius telefonus. Prisiskaitęs Feisbuke gerų atsiliepimų apie šiuos, dviejų britų iš Mančesterio daromus koncertus, nutariau ir aš padalyvauti. Nepaisant to fakto, kad man te patinka vienintelis jų gabalas – spėkit kuris?

Nes visa kita pas juos – tiesiog ne itin ypatingas pop – bent man. Man patinka pop, bet „Hurtsams“, kažkodėl ne manau, ar lemta tapti „Erasure“, „Pet Shop Boys“, ar tais pačiais „Depeche Mode“ (ką neginčijamai galima laikyti įnoringa klasika). Pastaruoju metu vaikštau toli gražu ne visur, renkuosi renginius atidžiai, nes jaunatviškas maksimalizmas „pamatyti kuo daugiau ir per savaitgalį aplakstyti kuo įvairesnių vietų“ pas mane jau išblėso (tą liudija ir tas faktas, kad ši vasara buvo pirma per kokius 15 metų, kurios metu aš neaplankiau anei vieno festivalio). Bet „Hurts“ vien dėl atsiliepimų nutariau išvysti.

Ir ką galima pasakyti? Ogi tiesiog velniškai geras laikas, kuo puikiausiame… pop koncerte? Žinokit net metalo keliose vietose ten buvo elementų panaudota. Bet pradėkime apie viską nuo pradžių. Pirmiausia dalykas, kurį ypatingai norėčiau išskirti yra  techninis – garsas. Jis buvo beveik tobulas. Atlikėjams atliekant kūrinius, ne tik galėjai puikiai susikalbėti tarpusavyje, nerėkiant į ausį, bet ir po show – jokios išūžtos galvos. Antra – apšvietimas, bei, dalinai, scenografija. Šviesos tiesiog idealiai žaidė dainų nuotaikomis, o scenografiniai sprendimai irgi būtų buvę puikūs, jei ne sekančią dieną toje pačioje Compensoje išvysti, kaip palyginimas, Chris Rea magiški ir itin subtilūs scenos ištapymai.

Sakiau, kad iš bičų nesitikėti būsimų „Depeche Mode“? Bet jie nelyginant „Apple“ marketingas – iš ne vieno pop korifėjaus savo pasirodyme, atrodo, ėmė ir „pasiskolino“ tai kas geriausia. Dvi pritariančios vokalistės savo harmonijomis tiesiog užvedinėjo linksėti labiau – nelyginant, sėdėtum 1993 metais depechų Devotional turo kokiame nors koncerte. Nors pop jų albumuose skamba gana plokščiai, tačiau koncerte – ką jūs ponios ir ponai – ten visas orkestras. Ir pianinas, ir mušamieji, ir gitaros, ir minėti žavūs back vokalai, ir žinoma sintezatorius (ar tai neprimena, kad ir kokio Robino Williamso?).

Theo Hutchcraftas žavėjo ne šokiu, energingu draskymusi po sceną ar kitais rock‘n‘rolliniais dalykais, bet turbūt, panas alpino savo, ta tokia santūria džentelmeniška, gracija. Gi Adamas Andersonas spėkit kaip buvo apsirėdęs? Aha, labai panašiai į Amžiną Atilsį legendą Michaelą Jacksoną – juodi bateliai, ryškiai šviečiančios baltos kojinės, kelnės su raudonomis juostelėmis ir švarkas su ant rankovių užmautais dviem blizgančiais žiedais.

Na, ir kalbant apibendrintai, apie bendrą vaizdą, gautą emociją ir tiesiog įspūdį – dar vienas puikus, tiesiog nuostabių 2017-tų metų, koncertas. Kuo puikus – surašiau, bet dar galima dadėti tai, kad nors ir te patinka vos viena daina iš vaikinų repertuaro, bet pralinksėjau beveik visą britų dueto show. Energija ne pleveno ore – „Hurtsai“ ją su kiekvienu gabalu tiesiog sprogdindavo. Ir tos energijos aliuzija buvo nelyginant fejerverkų vitražai – spalvų daug, tačiau jos visos dažė ne kičo paveikslą, o akims, ausims ir galiausiai sielai padovanojo pačią gražiausią šventę. Ačiū.

Foto: Vytenis Jurevičius


Žymos:, , ,

SUSIJĘ:


2 komentarai:


Parašykite komentarą