Martynas Nedzinskas, kaip talentingas ir išskirtinis aktorius, man krito akin dar 2013-ųjų metų rudenį. Savo charizma papirko prancūzų rašytojos M. Duras pjesės „Agata“ skaitymuose drauge su garsiąja aktore Birute Mar.
Panašiu metu šis aktorius gavo Auksinį scenos kryžių už pagrindinį vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“. Pastarąjį, prisipažinsiu, vertėtų žiūrėti ne kartą – vieno karto bent jau man nepakako visoms plotmėms perkąsti. Tad taip ir įsiminė man šis aktorius – kaip vienas tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklį „Nuostabūs dalykai“ su Martynu Nedzinsku priešakyje mintyse įsivaizdavau tarsi tarpinį variantą tarp to, ką jau buvau mačiusi anksčiau – žinojau, kad mane pavergs jo talentas meistriškai suvaidinti visą spektrą emocijų. Buvo smalsu ir kiek nerimavau, kaip jautriame spektaklyje derės improvizacijos elementai. Jau seniai norėjau jį pažiūrėti, sulaukusi daugybės rekomendacijų iš pačių įvairiausių žmonių.
Net dabar, jau praėjus kelioms dienoms po spektaklio, jo sukelti atgarsiai vis dar nepalieka manęs. Užkabino, palietė, iškrapštė tokias gilias širdies kerteles, apie kurias pati net buvau pamiršusi, o jei tiksliau, buvau privertusi save apie jas pamiršti. Nenoriu išduoti per daug – bet nepameluosiu drąsiai teigdama, kad kiekvienas žiūrovas iš šios patirties išsineš sau kažką artimo.
Mano širdį suvirpino nemažai dalykų – tiek pats istorijos kontekstas, laikotarpis, kuriuo auga ir bręsta pagrindinis herojus, tiek itin sunkios, bet aktualios spektaklyje rutuliojamos temos. Martyno Nedzinsko lūpomis pasakojama jaunuolio iš Klaipėdos gyvenimo istorija, pradedant jo vaikyste blokinių Klaipėdos daugiabučių miegamajame rajone devyniasdešimtaisiais iki jo, jau suaugusio, gyvenimo Vilniuje.
Net spektaklio kostiumai ir scenografija labai taiklūs – herojus apsirengęs, kaip tipinis jaunuolis, languotais marškiniais, džinsais, kedukais. Scenoje – labai nedaug elementų – sovietinės kėdės ir kalnas paprasčiausių kartoninių dėžių, tarsi išduodančių laikinumo pojūtį, nuolatinį herojaus kraustymąsi ir vidinį nepastovumą.
Spektaklyje lengva forma kapstomos labai sudėtingos temos – artimojo depresija, savižudybė, iš to kylantis kaltės jausmas. Jaunuolio mama net keletą kartų bando atimti sau gyvybę ir parodoma, kaip tai paveikia jos šeimą – sūnų, vyrą ir kt.
Stebint šią istoriją kyla begalės klausimų. Ką jaučia žmogus, artimoje aplinkoje susidūręs su savižudybe? Kaip nesijausti kaltam dėl kito žmogaus pasirinkimo atimti sau gyvybę? Apskritai, kaip gyventi, funkcionuoti, kaip mylėti ir būti mylimam? Kaip nepalūžti nuo didžiulio spaudimo ir stereotipų, kad vyrai – neverkia?
Kad save nuramintų, vaikystėje herojus ima pildyti nuostabių dalykų sąrašą – dalykų, dėl kurių verta gyventi. Jis tiki, kad parodęs sąrašą mamai, įkvėps ją gyventi. Bet išties gal taip pats rankiojasi stiprybės gabalėlius, lyg išbarstytus stiklo karoliukus?
Nuostabiausių dalykų sąraše nugula patys įvairiausi dalykai – šlapia mylimo šuns nosis, mėgstamiausia kramtomoji guma, žaidimai su draugais – jų atsiranda dešimtys, šimtai, tūkstančiai.
Žiūrėdama šį spektaklį visiškai susitapatinau su pagrindiniu herojumi – tiek dėl nostalgiškojo 90-tųjų konteksto, tiek, dėl dar svarbesnės priežasties, pačiai artimų herojaus išgyvenimų, augant nedarnioje šeimoje. Nereikia būti patyrusiam artimo žmogaus savižudybės – pilna kitų savidestrukcijos formų ir priklausomybių, nuo kurių kenčiantieji traumuoja savo šeimos narius ir artimą aplinką.
Tai – tikrai ne tipinis spektaklis daugeliu prasmių. Spektaklio pradžioje aktorius skatina žiūrovus fotografuoti, dalintis spektaklio nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Po spektaklio nelieka abejonių – kodėl? Juk savižudybių statistika Lietuvoje gąsdinanti – esame tarp pirmaujančiųjų šalių šioje srityje. Todėl privalome kalbėti, dalintis, skleisti žinią apie tai, bei ką daryti, susidūrus su šia tragedija šeimoje ar aplinkoje, ar juolab pačiam galvojant apie tai.
Aktorius nepastebimai įvynioja ir nemažai praktinės informacijos – pateikia institucijų, kurios gali pagelbėti sunkioje situacijoje, perskaito gaires, kurios yra pateiktos spaudai, kaip NEkalbėti apie savižudybę – ko negalima minėti ir kaip reikia tokį jautrų faktą pateikti. Tik, deja, mažai kol kas to laikosi – tiek dėl tik dar bevystomos psicho-socialinės sistemos Lietuvoje, tiek visuomenėje vyraujančių stigmų.
Po spektaklio net nesinori ploti – aktorius to ir neprašo, o pasiūlo vietoje plojimų pabūti su savimi ir savo emocijomis, fone skambant metaforiškai Simon & Garfunkel dainai „The Sound of Silence“, skambančiai iš vaikystės laikus menančio elektroninio pianino.
Tikiuosi, kad šis spektaklis pasieks dar daugelį žiūrovų – greitai išperkami bilietai tikrai tą liudija ir be galo džiugina. Pagaliau kalbame ir gilinamės apie nepatogius dalykus. Psichoterapija palaipsniui atsikrato savo stigmos – tai ne išsigalvojimas, o veikiau būtinybė save pametusiam šių laikų žmogui.
Gal tikrai ne veltui Senovės Romoje norintieji nusižudyti turėdavo kreiptis į teismą, kad gautų tam leidimą. Nes tai poelgis, sukratantis ir stipriai paveikiantis aplinkinius. Depresija, savižudybė – tai tik keli iš daugelio šiandienos skaudulių, kurie, kaip tas dramblys kambaryje, stovi, o aplinkiniai apsimeta, kad jokio dramblio išvis nėra.
***
Psichologinės pagalbos tarnybos
Krizių įveikimo centras
Specialistas budi pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 16 iki 20 val. Konsultacijos raštu info@krizesiveikimas.lt. Konsultacijos žodžiu 8 640 51555. Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra. Tęstinės psichologo konsultacijos 8 640 51555, el. paštas info@krizesiveikimas.lt.
Olandų g. 19-2, Vilnius.
VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Krizių intervencijos skyrius
Teikia suaugusiųjų krizių intervencijos stacionarinę ir dienos stacionaro psichiatrinę pagalbą bei neatidėliotinas konsultacijas priėmimo skyriuje. Telefonas: (8 5) 215 4403. Darbo laikas: darbo dienomis nuo 8 iki 20 val.
Vasaros g. 5, 10 korpusas, Vilnius.
www.vasaros.lt/sk_kriziuintervencijos.htm
Grupė nusižudžiusiųjų artimiesiems
Susitikimai vyksta kartą per mėnesį, dažniausiai paskutinį mėnesio trečiadienį, nuo 18.00 val. iki 20 val. Dalyvavimas grupėje nemokamas. Grupę veda psichologai dr. Paulius Skruibis ir Jelena Trofimova. Dėl dalyvavimo grupėje skambinkite arba rašykite Pauliui (8 686 36979, paulius@skruibis.lt) arba Jelenai (8 699 75265, trofimova@yahoo.com).
VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, Tilto g. 3-6, Vilnius.
Jaunimo linija
Emocinė parama telefonu 8 800 28888 (nemokamai, bet kuriuo paros metu).
Emocinė parama e-laiškais: http://www.jaunimolinija.lt/laiskai/ – atsakymas per 2 paras.
Vaikų linija
Pagalba skirta vaikams ir paaugliams. Internetinis konsultavimas, pokalbių svetainė.
Emocinė parama telefonu 116 111 (nemokamai, kiekvieną dieną nuo 11 iki 21 val.).
Vilties linija
Emocinė parama telefonu 116123 (nemokamai, visą parą).
Internetinis konsultavimas (www.kpsc.lt/klausimai-atsakymai arba vilties.linija@gmail.com). Pagalba teikiama suaugusiesiems. Į laiškus per 3 dienas atsako Klaipėdos psichikos sveikatos centro specialistai.
Pagalbos moterims linija
Pagalba teikiama moterims ir merginoms. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai.
Emocinė parama telefonu 8 800 66366 (nemokamai, kiekvieną dieną 10-21val).
Pagalba laiškais (pagalba@moteriai.lt). Į laiškus per 3 dienas atsako savanorės konsultantės.
Linija Doverija
Pagalbą jaunimui rusų kalba teikia savanoriai.
Emocinė parama telefonu 8 800 77277 (nemokamai, darbo dienomis 16-20val.)
