Ta prasme, kodėl? Kodėl tik dabar apžvelgiu Solo Ansamblis vinilą „Olos“? Grupės, kuri 2016 metais su įrašu „Roboxai” visiškai be konkurencijos paėmė tų metų kultiškiausio albumo titulą. Nes, kaip pasakytų žemaičiai – „ir kas do dalyks ta meila yr.“ Būtų tai kita grupė – būčiau po trijų perklausų plokštelę palikęs, bet čia, dėl minėto jausmo – leidau save pakankinti. Maloniai? Bandau savo gautus pilkus emocinius atspalvius supiešti štai žemiau.
„Kaip jums vinilai? Man Solo Ansamblio „Olos“ – visiška bomba!“ – kažkaip panašiai pakomentavo FB grupėje mano nuotrauką, su atsineštų iš Knygų mugės vinilų laimikiais, gi aš ką? Nuo komentaro išsisukau tyla ar pan. Nes pirma – lūkesčiai buvo milžiniški, su debiutiniu įrašu liūdnų šokių vedėjai išsikėlė sau be proto aukštą kertelę ir, manau, ne vienas iš jūsų su tuo sutiks. Antra? Šiuo atveju užteks ir vieno.
Be kaukės sakau, kad „Roboxų“ sėkmės, man asmeniškai, antru įrašu ansamblis nei pakartojo, nei juo labiau ją pranoko. Ir, kaip minėjau, būtų tai buvusi kita grupė, projektas ar atlikėjas(-a) – vinilas būtų rinkęs dulkes ir tiek. Dabar gi? Leidau sau ta „Olų“ monotonija apsiryti ar, tiksliau, jai mane praryti. Tik skirtumas vienas, kad kai toksiško ar šiaip ko prasto perdozuoji – pasidaro bloga, o čia?
„Neturėjom dainos“ yra tas plokštelės hitas. Kitos dainos gi – be didesnių išskitinumų, siurprizų ar lyrikos. Kaip FB rašė kolegos ore.lt, kad nors Solo Ansambliui bandoma lipdyti post-pankų etiketė, tačiau visiškai jiems antrinčiau, kad vaikinai groja cold-wave ar kažką link to. Ir jei „Roboxai“ tokių kūrinių, kaip ką tik paminėtas, turėjo visus 9, tai „Olos“ – vos vieną.
Ir kad to būtų maža, jog albume yra vos vienas kiek ryškesnis ar akivaizdesnis hitas – gabalai, be to, dar sukalti kai kurie iki pus-aštuntos minutės ilgio. Tai blogai? Man tai, kad nebūtų paradoksalu, yra pagrindinis, esminis pliusas albumo, kaip tokio su savotišku, pilkos gamos, konceptu.
Kada kompozicijos yra ant tiek persmelktos ta blyškių atspalvių, prėskos energijos ir viso to simbiozinio marmalo hipnozės, kad jas klausydamas, imi ir tiesiog užsigliučini, kaip pasakytų jaunimas. Čia panašiai, kaip Pink Floyd „Echoes“, Deep Purple „Child in Time“ ar Coil „Remote Viewer“ simfonijos, tik, minėta, visai kita koncepcija. Kada jėga slypi ne energijos ekspresijoje, o jos kaipo užlaikyme.
Verdiktas? Solo Ansamblio vinilo „Olos“ pilkų atspalvių rečitalis tikrai vertas kolekcijos atributas – rėžiu tą gan drąsiai. O jei pirkti kažkam dovaną? Jokiais būdais! Pradžiai savo antrą pusę supažindinkite su šedevru „Roboxai“ – Discogse pardavimuose šis albumas yra, tiesa, tik kaina kiek kandžiojasi – nuo 140 Eurų. Kita vertus, tai tik subjektyvi apžvalga, Spotify albumas seniai yra, o įsigyti „Olas“ galite čia.