„Dead Can Dance“ narys B. Perry įrašė solinį miestietiško folko albumą

Visai neseniai pasirodė grupės „Dead Can Dance“ įkūrėjo, solisto ir multiinstrumentalisto Brendano Perry naujas solinis albumas su pavadinimu „Songs of Disenchantment – Music from the Greek Underground“. Kaip žinoma, ir Brendanas Perry, ir kita kūrybinė dueto „Dead Can Dance“ pusė – unikali atlikėja, muzikantė ir kompozitorė Lisa Gerrard – retkarčiais džiugina mus savo soliniais projektais, kurie nėra jų bendros kūrybos rėmuose.

Tai trečias solinis B. Perry albumas ir šį kartą talentingo menininko dėmesys susitelkė į graikų miestiečių liaudies muzikos rebetiko stilių, kurio klasikinė forma susiformavo 1920 – 1930 metais. B. Perry naujai aranžavo ir įrašė dešimt, jo manymu, reikšmingiausių to laikmečio rebetiko kompozicijų, kurios dabar prieinamos Bandcamp svetainėje skaitmeniniame, CD ir vinilo formatu čia.

„Aš pirmą kartą išgirdau tai, ką tik po daugelio metų, pagaliau, pažinau kaip rebetiko muziką,“ – pasakoja Brendanas – „septintojo dešimtmečio pabaigoje Melburno priemiesčio graikų kavinėse ir tavernose. Šiose vietose buvo daug vietinių socialinių centrų, pilnų graikų migrantų, atvykusių į Australiją nuo XIX amžiaus pabaigos.

Dienos metu čia buvo apstu vyrų senolių grupių, lošiančių nardais ir gurkšnojančių ouzo, skambant laiko ir rebetiko muzikai. Taip atsitiko, jog aš pats keleriais metais anksčiau buvau migrantas į šiuos pietinius kraštus iš Anglijos ir tuomet mūsų transporto priemone šešių savaičių kelionei buvo senas graikų laivas su pavadinimu „Ellinis“. Būtent šiame laive prasidėjo mano asmeninė muzikinė odisėja, kai aš pirmą kartą paėmiau į rankas gitarą.

Metams bėgant mano meilė „viskam, kas graikiška“, nė kiek neblėsta, ypač rebetiko muzikos atžvilgiu. Per tuos metus aš sukaupiau nemažą muzikos įrašų, tradicinių instrumentų ir atmintinų daiktų kolekciją, kuri galiausiai man suteikė įkvėpimo ir vertingas žinias, reikalingas norint įrašyti kai kurias šias nuostabias dainas. Tai, kad prieš tai praktiškai nebuvo įrašytų rebetiko dainų versijų anglų kalba, man tapo didžiule staigmena, ir, galiausiai, tai tapo man pagrindiniu motyvu dalinantis šiais kūriniais su angliškai kalbančia auditorija, o taip pat sužadinant atkaklių tradicionalistų smalsumą.

Norėdami suprasti rebetiko muzikos prigimtį, pirmiausia turite įvertinti didžiulę žmonių migracijos svarbą formuojant šį muzikinį žanrą. Pirmaisiais XX amžiaus metais Turkijos uostamiestis Smirna, dabar – Izmiras, buvo muzikos stiliaus epicentre, kuriam įtakos turėjo tiek osmanų, tiek vakarietiškos muzikos stiliai, o ypač neapolietiškos dainos iš Italijos. Po nesėkmingos Graikijos invazijos į Turkiją 1922 m. ir vėlesnio Smirnos sudeginimo, daugelis tų muzikantų pabėgo į Graikiją, kas prisidėjo prie rebetiko vystymo Cafe Aman arba Cafe Ottoman stiliuose.

Taip buvo pakloti pirmosios tikros Graikijos miestietiškos liaudies muzikos pagrindai, kurie po metų dar labiau sustiprėjo dėl spartaus miestiečių skaičiaus padidėjimo, o galiausiais sprogo dėl priverstinio gyventojų mainų tarp Graikijos ir Turkijos 1923 m. Pusantro milijono žmonių iš Mažosios Azijos ir kitų Turkijos kontroliuojamų regionų darė neįtikėtiną spaudimą jau kenčiančiai ekonomikai, tuo pačiu sukurdami naujus miesto getus Atėnuose bei Pirėjo ir Salonikų uostuose.

Netrukus šiose srityse susiformavo juodosios rinkos kultūra su visais jai įprastais atributais – gaujų kontroliuojamos kontrabandos, kriminalo, prostitucijos ir prekybos narkotikais. Tokiomis sąlygomis, ypač Pirėjo uoste, vystėsi sunkesnis, labiau primenantis bliuzą miesto folkloro stilius, kurį įtakojo naujas muzikos instrumentų buzukio ir baglamadakio skambesys.

Dead Can Dance’s Brendan Perry.

Dainų tematika taip pat atspindėjo šį pokytį vietos kultūroje, šlovindama kontrkultūros autsaiderių (Koutsavakis ir Mangas), filosofiją ir žygdarbius, o taip pat „kaifo“ gaudymą daugelyje užeigų. Tamsesne gaida skambėjo dainos apie gyvenimą kalėjime ir sunkias ligas, tokias kaip tuberkuliozė. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje šis stilius, labiau žinomas kaip Pirėjo stilius, palaipsniui susikryžmino su Smyrneika Cafe Aman stiliumi, kad suformuoti tai, kas šiandien vadinama klasikine rebetiko faze.

1936 m. į valdžią atėjus diktatoriui Ioanniui Metaxas, jis įvedė Graikijoje cenzūrą, kurią paskui dešimtmečiais tęsė kitos vyriausybės iki pat karinės chuntos pabaigos 1974 m. Pradžioje diktatūra atliko visų dainų tekstų cenzūrą, o tai reiškė, jog naujas dainas reikėjo derinti su valdžia, tuomet kai senosios dainos dažnai buvo keičiamos ir „švarinamos“, kad nebeliktų jokių užuominų į narkotikus ir kitą nusikalstamą ar gėdingą veiklą.

Ši nauja nacionalsocializmo forma taip pat aktyviai priešinosi muzikos, kuri buvo laikoma „ne europietiškos“, kitaip tariant, rytietiškos kilmės, ko pasekoje kai kurios radijo stotys draudė tokios muzikos transliavimą, ypač visko, kas buvo atliekama amanedes stiliumi. Per daugelį metų rebetiko išgyveno daug atgimimų ir transformacijų, bet aš daugiausia dėmesio skyriau dainoms, kurios buvo sukurtos klasikiniu laikotarpiu nuo 1920-ųjų iki 1930-ųjų – rebetiko aukso amžiuje.


Žymos:, ,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą