Baidarėmis Ūla: viskas ką reikia žinoti prieš plaukiant gražiausia Lietuvos upe

Taigi baidarėmis, taip vadinama, gražiausia Lietuvos upe, pavadinimu Ūla, dalinai tekančia Dzūkijos nac. parku. Ir kadangi aktyvus laisvalaikis Lietuvos krašte šiuo metu, kaip niekada yra gajus – dalinuosi įspūdžiais. Per tris paras perskrodėme beveik visą Ūlą (±80% jos atkarpos), tad bemąstantiems apie plaukimą baidarėmis šiuo Dzūkijos (ir Lietuvos) pasididžiavimu – mano tekstas, tikiuosi, taps kelrode žvaigžde.

“Bet jūs šaunuoliai – tris dienas ir dar su vaiku – dabar tokių atvejų pas mus labai reta,” – porino p. Virginija, baidarių nuomos punkto “Ūlos Vingis” vadovė. – “Kiti beplaukdami, net be daiktų, mums vos po trijų valandų paskambina ir sako, kad “pavargom, paimkit.” Arba atvykę – net nebeplaukia, o lieka pas mus sodyboje ir baliavoja.”

Bet pradėkime pasakojimą nuo statistikos. Plaukėme, kaip minėta, 3 dienas – nuo Rudnios kaimo iki Trakiškių stovyklavietės. Vienviete ir dviviete baidarėmis, kurios buvo užpildytos turistiniais rakandais, tokiais, kaip palapine, šiltais / vėsiais drabužiais, skraistėmis nuo lietaus, keletu porų apatinių / kojinių, kosmetika, žinoma maistu ir t.t. Bei kaip gi be keleto ne alkoholinio alaus su 6 buteliais gėlo vandens.

Vanduo. Tie, kas ruošiasi plaukti Ūla ilgiau, bet nepasitiki ne pirktiniu vandeniu – patariu juo apsirūpinti kuo gausiau, nes civilizacijos plaukiant Ūlos vaga – praktiškai nerasta. Mums gėlas vanduo baigėsi po ±pusantros paros – užsipildėme tuščius butelius iš Ūlos intako, kuris buvo pažymėtas drožiniu “Šalcinis”, esančio kaime, pavadinimu Zervynos.

Bei, plaukiant Ūla ilgiau nei viena diena, pasirūpinti reikia ir išoriniu akumuliatoriumi tam, kad atplaukus į finišą, turėtum kaip susisiekti su baidarių nuomos punktu, kuris tave su daiktais nuvežtų atgal į bazę. Ta prasme, čia ne Aukštaitijos nac. parkas, kur gali kabakėly prie Ginučių malūno sukirsti keletą cepelinų su šaltibarščiais, apsipirkti parduotuvėlėje ir, tarkim, pasikrauti telefoną. Ūlos vagoje to nesitikėkite, tad maistu, vandeniu ir pan. apsirūpinkite visam potyriui “nuo iki”.

Itin sunku buvo išsirinkti, kaip paskirstyti maršrutą dienomis – nuo kur pradėti, kur sustoti nakvynei, kuriame taške finišuoti. Tam buvo skambinta ne vienam baidarių nuomos punktui ir konsultuotasi. Tačiau niekas taip aiškiai neišdėstė visko, kaip minėta p. Virginija, “Ulos vingis” savininkė.

Iš karto perspėju, kad pirma diena yra pati sunkiausia diena. Gal tai nuskambėjo jums paradoksaliai, nes juk, atrodytų, kad antra ar, netgi paskutinė diena sunkiausios – juk būni pavargęs, nedamiegojęs, uodų sukąstas ir pan., tačiau, iš tikro – visiškai priešingai. 

Esmė, kad pirmą dieną organizmas, ypač jei tu esi neperdaugiausiai judantis, gauna “kultūrinį / fizinį šoką” ir plaukimo tempas, bent mums, gavosi pirmą dieną pats lėčiausias iš visų trijų. Pavyzdžiui, trečią dieną, paradoksalu, bet atplaukėme greičiausiai ir be didesnių nuovargių (rodėsi, kad galime pavaryti ir dar vieną parą).

Tad tie, kas mąsto, kaip čia ir nuo kur plaukti tas dvi ar daugiau dienų ir maršrutų aprašyme regite nurodytą plaukimo laiką atkarpos, tarkim, kaip 4 valandų trukmės, žinokite, kad plauksite minimum visas 5-6 val., ypač jei esate apsikrovę iki dantų daiktais. Mes nuo Rudnios kaimo iki Pauosupės stovyklavietės tą pirmąją dieną, vietoje 4 – varėme visas 7,5 valandas. Žinoma, primeskite prie to ir sustojimus užkąsti, tualeto dalykus ar šiaip nusimaudymus, bei parūkymus.

Skaičiau, kad kadangi Ūlos upė yra pati populiariausia upė, tai ji yra nuolatos tvarkoma, valoma, t.y. ji turi gerą infrastruktūrą. Bet, vėlgi – nė velnio. Jei plaukiant Aukštaitija, tu susimokėjęs gauni stovyklavietėje tokį servizą, kaip paruoštą asmeniškai vietą, malkas ar ten lieptelį vos ne asmenišką, tai Dzūkijoje to nėra. Malkas teko eiti į mišką ir uodų kandamam, po prakaitu, su kirviu kirst. O pati upė – tikrai nėra “išvalyta” – nusiteikite tokiems reikalams, kaip gausiems lipimams į upę iš baidarės, idant, pernešti bolidą per ne vieną nuvirtusį medį (kita vertus – tai juk nuotykio žavesys, ko padariny, kelionė tik giliau įstringa atmintyje).

Uodai, turbūt paklausėte? Dvejopa patirtis su jais. Pavyzdžiui pirmajame mūsų sustojimo punkte, t.y. Pauosupės stovyklavietėje – su jais buvo labai daug reikalų, kuriuos galėčiau pakrikštyti vienu žodžiu – “pragaras”. Teko purkštis dvejais purškalais, kad jie pagaliau laikytūsi nuo tavęs bent 1 cm atstumo. O, tarkime, nakvojant Mačiagirės stovyklavietėje – bent aš net net nenaudojau purškalų iš vis ir buvau su šortais ir marškinėliais visą vakarą (o ne su treningais, kojinėmis ir batais, idant tie kalės vaikai neturėtų tiesioginio priėjimo prie mano venų), t.y. uodų literaliai nebuvo.

Pačios stovyklavietės – erdvios, nušienautos, su laužavietėmis ir pristatytais galybe suolų ir “namukais”, t.y. pašiūrėmis, kur tu per naktį gali drąsiai laikyti daiktus džiūti, nebijodamas, kad kol tu miegosi jie bus sulyti ar pan. Plius, mes specialiai plaukėme baidarėmis darbo dienomis, idant, išvengti gausių kompanijų tose stovyklavietėse, tad tiek Pauosupėje, tiek Mančiagirėje, karaliavome išdidžioje vienatvėje.

Na, ir prieš pasakojant apie Ūlos upės džiunglių grožį, pasakoju apie tai kiek mums viskas atsiėjo. Baidarių nuomos punktą “Ūlos vingis” rinkomės ne tik už labai aiškias konsultacijas, bet ir už gerą kainodarą. Dvivietės baidarės paros kaina – vos 10 Eurų, o vienvietė – 6 Eurai parai. Plius, kadangi labai norėjome plaukti ta Ūlos atkarpa, kuri teka Dzūkijos nac. parku – dar nuo suagusio asmens po 6 Eurus už išrašytą urėdijos leidimą parai (sumoje už dvi paras, dviems asmenims, gavosi 24 Eurai už tuos leidimus). Bei transportavimo mokestis (su nuolaida) – 24 Eurai.

Jūsų nuo šio momento laukia gražiausia Ūlos atkarpa,” – pasakė jaunas tėtis, kuris su trimis mažavečiais sūnumis ant kranto gaudė žiobrius ir upėtakius. Kuri ta gražiausia atkarpa, jei jau norėtumėte per vieną dieną patirti visą Ūlos džiunglių safario katarsį? Jei plaukiant nuo Rudnios iki Zervynų dominuoja milžiniški smėlio skardžiai, kartais pievos ir daugiausia lapuočiai – tai praplaukus, įsidėmėkite – Zervynų traukinių tiltą, patrisite grožį, kurį aš pakrikštyjau, kaip “ragas džiunglėse”.

Neišmatuojamo aukščio samanoti skardžiai ant kurių karaliauja voratinkliuose paskendę šimtamečiai medžiai, tokie, kaip milžiniškų, skarotų šakų eglės, išdidžios pušys, įvairiausi lapuočiai, kaip ąžuolai, klevai ar alksniai. O kvapai kokie! O gamtos muzika kokia! Su visa ta paukščių faunos simfonetika. Ir dar, kas geriausia, per metrą nuo baidarės, regėjome tokį gyvį, kaip udrą, kuris šmurkšt ir įsipynė į vandenį nusileidusias tų šimtamečių medžių šaknis.

Mus, nuo finišo, t.y., kaip jau rašyta, Trakiškių stovyklavietės, paėmė „Ūlos vingyje” dirbantis ilgaplaukis aštuoniolikmetis Paulius ir apie jį – atskira kalba. Dėl ilgo plauko jį iš kart pakrikštyjau blekeriu, nors kai paklausiau klausimo “True Norwegian Black Metal ar New Wave of British Heavy Metal?”, šis atkirto, kad klauso viską, nepaisant jo ilgų kasų.

Kai paklausiau Pauliaus, kada važiavome į bazę, kaip jis regi savo ateity, teigė, kad tik kaime. Abstulbau nuo atsakymo – “Kaip čia ne mieste? Ar nebijai prasigert ar turi čia ką veikti ir pan.?” Jis atsakė, kad kaime jam geriausia, nes už gamtą nieko geriau nėra, o veikti jis čia turi sočiai visko nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvaus vakaro. 

“Prasigert tu gali ir tam pačiam mieste – tai priklauso nuo asmens, o ne lokacijos.” – dadėjo blekeris Paulius man. Moralas? Gal kaimai ir nyksta, bet teisingi žmonės jauni, tos naujos kartos – tik atsiranda. T.y. jei esi teisingo mąstymo – tai ir dėlioji savo gyvenimą taip, nepriklausomai nuo aplinkybių, supamos aplinkos ar lokacijos kur gyveni.

Tad Ūla – ta upė, kuri krikštyjama, kaip gražiausia Lietuvos upe. Nors prieš kelionę buvo nerimo, kad pabos plaukti vien upe, be absoliučiai jokio ežero. Nors buvo būkštavimų, kad pritrūks mums civilizacijos, kurios, kaip mus dar prieš kelionę prakonsultavo Virginija iš “Ūlos vingio”, beveik nebus. Bei, žinoma, bijojom, kad lis, tačiau krapnojo tik naktį ir vieną valandą beplaukiant. Summasummarum – patirtis neįkainojama ir, aktyvaus poilsio ištroškusiems, nuo Kultūrnamio chebros – labai rekomenduojama.

Jei sugalvosite plaukti ilgiau nei viena diena – perspėju, kad pati pirma diena ir bus sunkiausia, kaip minėjau, kada norėsis idėją pamesti. Tačiau, susiruošusieji, nebijokite to ir plaukite ilgiau. Nes trumpiau palukti, kaip ir atostogauti vieną savaitę, t.y. nepasijaus to kontrastingo potyrio, to grožio efekto, to nuotykio žavesio.


Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą