Audrius Šimkūnas (Sala): “Pakol aš esu čia ir dabar, aš, kaip ir visi man brangūs žmonės, esu saugus”

 

Audrius Šimkūnas – ir buvęs blekeris, kaip black metalo būgnininkas grupėse Zpoan Vtenz bei Poccolus; ir pop koncertų Utenoje įgarsintojas; ir fotografas; ir garsų kolekcionierius; ir avangardistas, pasikavojęs po pseudonimu Sala. O dabar dar ir aktorius, mat apie jį, jo veiklą (fieldrecroding), susuktas dokumentinis kino filmas “Dažnių žvejyba”, kurio premjera – šį sekmadienį, t.y. lapkričio 13 d. Europos kino forumo “Scanorama” festivalyje.

Tad apie visa tai – šiame poetiškame ir filosofiškame pokalbyje. Save jis laiko nuo gaujos atsiskyrusiu vienišu vilku, tačiau filmuojantis kino filme – tapo gaujos nariu, tad papasakojo jis ir apie patirtis, ir apie pamokos, ir apie naujus išmoktus dalykus iš to.

Papasakojo jis taipogi apie tai ar ketina parašyti memuarus apie savo nesibaigiančius nuotykius žvejybose, medžioklėse ir žvalgybose iš pasalos. Papasakojo jis apie tai ką gaus melomanas Sala vinile “paSala”, kuris jau labai greitai pasirodys. Bei atskelidė kokių pasirodymų laukti nuo Salos tiek prieš “Dažnių žvejyba” premjerą Forum Cinemas salėje, tiek per “Juodosios Kalėdos Industrial Fest”, kuris vyks Lofte gruodžio 17 d.

Tu esi kino juostos “Dažnių žvejyba” pagr. herojus. Koks jausmas būti nuolatos filmuojamam, klausinėjam ir pan.? Ar kitaip, kaip Johnn Balance Coil dainoje “Red Queen” dainuoja – “Now that You’ve been photographed, recorded – what are you gonna do?”

Pradėti reikia turbūt nuo to, kad šio pokalbio metu aš dar nesu mates filmo. Pasakysiu dar daugiau – aš jo ir nematysiu. Todėl visos šios šnekos apie jį yra savotiška iliuzija, absoliutus pasitikėjimas tais žmonėmis, visa puikia komanda, kuri prie jo prisidėjo.

Filmo kūrimas, ar tu būtum režisierius ar operatorius ar pagrindinis herojus, visų pirma yra darbas. Todėl ir jausmas daugmaž darbinis. Susiprogramuoji save tam iš anksto, nusistatai rėmus (kurie kitu atveju būtų visai kitokie), apsibrėži ribas ir poribius. Filme aš sąmoningai susipaprastinau iki visiško paprastumo ir jeigu Vytautas (režisierius) tame paprastume surado gilumą – tai jau jo pasiekimas. (šypsosi)  

Kas filmavimo metu tave labiausiai “vežė”, kas vertė jaustis nepatogiai? Ką tau davė ši patirtis ir, kaip manai, kokią patirtį išgyvens žiūrovas / klausytojas “Dažnių žvejybos” peržiūroje / perklausoje?

Tas mano reikalas apie kurį pasakojama filme, garsų ieškojimai, jų fiksavimas, kaip jau ne kartą minėjau, yra panašiau į medžioklę išėjusio vienišo, nuo gaujos atsiskyrusio, vilko klaidžiojimą. Todėl pagrindinis nepatogumas buvo tai, jog su tavimi visad dar 3-4 žmonės. Ir visi  jie su savomis vizijomis (nes kinas – jų medžioklės laukas), idėjomis kaip viskas turi vykti, iš kurios pusės ir kur. Noromis nenoromis tu atsiduri gaujoje. Ir tada jau veiki taip, kaip kartais net nesugalvotum – filmavome tokius dalykus, kurių aš šiaip net nedaryčiau arba daryčiau kitaip. Čia dėl bendro, gražaus, labiau vizualaus, tikslo.

Kas „vežė“? Turbūt naujos patirtys, nauji žinojimai ir pažinimai. Aš gi jų klausinėjau ne mažiau nei jie mane: apie techniką, kameras ir t.t. Anglai turi patarlę „žingeidumas pražudė katę“, tai čia grynai man – sužinoti kažką naujo man reiškia kvėpuoti.

O žiūrovas ar klausovas gaus tai ką sugebės pasiimti pats. Nes žiūrėjimas ar klausymas irgi yra savotiškas darbas, kurį tu nudirbi gerai arba atsainiai. Nemanau, kad „Dažnių žvejyba“ bus ta pramoga, kada tu gali žiūrėti viena akimi, klausyti viena ausimi ir viena ranka spaudyti mobilų telefoną.

Paklausiau ką, pagal tave, patirs žiūrovas “Dažnių žvejybos” kino seanse. Tačiau kas tau yra svarbiausia šiame kūrinyje? Parodyti, kad muzika yra (ne)kasdieniniame garse; iškelti ekologijos klausimus; parodyti, kad judesy – sielos šventė, tyloje – mintis, gamtoje – nėra blogo oro?

Nemanau, kad šiame kūrinyje (o ir visuose kituose) aš kelčiau kažkokias ypatingas užduotis, mokyčiau gyvenimo ar pan. Tam reikia būti arba praeityje arba ateityje – aš gi esu visad dabar. “Energy is Eternal Delight” – rašė William Blake. Tiesiog judesys. Jeigu tuo judesiu atveri kažką naujo sau ir kitiems – yra valio. Globaliai aš neišduodu jokių paslapčių, nei apie garsą, nei apie jo ekologiją – visa tai jau yrą atskleidę kiti, žymiai išmintingesni ir, tikriausiai, vertesni nei “Šimkūnas iš pa Utenas”. 

“Dažnių žvejybos” premjera – jau šį sekmadienį, t.y. lapkričio 13 d., Scanorama kino festivalyje. Prieš seansą – Sala koncertas, tad būsi pats savęs “apšildytojas”, nes koncertas – tavo, filmas – apie tave. Tad koks jausmas po 20 metų tylios, bet kryptingos fieldrecording veiklos, pagaliau visapusiškai būti nutviekstam jos šlovės spindulių?

Visų pirma reikia pripažinti, jog šiuo atveju kalbame apie labai nišinę “šlovę”. Taigi nėra net mažiausio šanso sudegti jos liepsnose… Kas čia toks: eksperimentinės muzikos kūrėjas, kas čia per garsai, kam? Bent jau mano gimtojo miestelio kultūrinio gyvenimo erdvėje smarkiau turbūt nesuraibuliuos nei viena bangelė. O plačiau? Ką plačiau? Kas žinojo pažinojo, tam stiprių naujienų nebus. Taigi ramiai: ugnikalnių išsiveržimai ir tornadai yra toliau. Nors… Maršrutas tikriausiai į tą pusę.

Kas pagal tave yra svarbiau ar gal sunkiausia – išgirsti, pamatyti, paliesti, pajausti ar net užuosti? Klausiu čia apie garsą.

Pabusti.

Be to, kad meistriškai pagauni garsus, tu dar ir nuostabiai juos fiksuoji… Paprastu iPhone’u (o ne foto aparatu su galybe objektyvų už tūkstančius). Ar vaizdinė akimirkos fiksacija tau yra tolygi garsiniam artefaktui?

Vizualius objektus aš dažniausiai priimu ir beveik visad vertinu per garsą. Žiūriu į nuotrauką ar piešinį ir jeigu jis man viduje „groja“ tuomet gerai. Tokia va audialinė estetika. Sakydamas „groja“ aš neturiu omeny nei Čiurlionio, nei Mikutavičiaus nei Slayer. Tai tiesiog abstraktus, neapibrėžiamas daugiasluoksnis garso fragmentas vibruojantis kartu su vaizdinėmis linijomis ar gradientais. Post-industrinis sapno orkestras.

Kalbant apie pačią fiksaciją, esminis skirtumas yra laikas. Fotografija yra, kaip minėjai, akimirka, mikrokosminė laiko atkarpa. Garsas gi, tai jau kantrybė padauginta iš atitinkamo laiko. Būdamas labiau makrokosminiu objektu, garsas turi ateiti ir išeiti, tam jau reikalingas papildomas išmatavimas, laiko erdvė.

Aišku „vartojant“ vaizdinius ar garsinius artefaktus viskas gali susivienodinti: tyrinėdamas kokį paveikslą gali praleisti ne mažiau laiko nei klausydamas užfiksuoto garso. Minėjau kantrybę, čia geriausias pavyzdys yra garso meno instaliacijos galerijose ir pan. Retas kuris, juodame kambaryje, išklauso visą menininko medžiagą. Dažniausiai įkiša galvą, aha, kažkas ūžia-burbuliuoja, ir viskas aišku. Turbūt panašiai ir su statiniu vaizdu, paprasčiausiai mes labiau „ištreniruoti“ jį priimti.

Ar nekyla minčių dar ir pradėti rašyti? Kažkada memuarus apie visus patirtus nuotykius, nes susidaro įspūdis, kad tikrai turėtum ką papasakoti ar, galų gale, pasidalinti įvairiausiomis patirtimis bei patarimais.

Bent jau mano kartos ir subkultūros knyga jau yra parašyta. Jei kas dar neskaitė, tai rekomenduoju  Dainiaus Žičkaus “Stabmeldžio memuarus”. Geriau sudėlioti žodžius vargu ar pavyks. Keisčiausiai, bet ir aš pats geriausiai prisimenu visokiausius juokingus, keistus ar kreivus nutikimus. Ne tik tai kas buvo seniau, bet ir dabar tai užsifiksuoja stipriausiai.

Sugebėjimas pasakoti istorijas ir skiria žmogų nuo gyvūno – taip kažkur užsiminė Clive Barker, vienas iš didžiausių šių laikų pasakotojų. Bent jau kol kas aš stengiuosi pasakoti savo istorijas per garsus (ir retas nuotraukas), bet niekada nežinosi kas bus rytoj.

Dauguma žino tavo meilę tokiems gana skirtingiems, bet ir ne menkai susijusiems menininkams tarpusavy, kaip thrash tėvui Tom Araya, Coil mistikui Johnn Balance, reperiui Ice-T ir kitiems. Tave tokį smagiai nučiuožusį labiausiai formavo būtent jie ar viskas po truputį – pradedant tėvais, spaliukiška mokykla, specifinio darbo aplinka, baigiant šikšnosparnių ir kerpių enciklopedijomis?

Jo, čia galima daug svaičioti apie vaikystę, jos traumas ir viršukalnes… Pamenu turėjau rusiškų knygelių apie vabzdžius. Domėjausi jais, mėginau net preparuoti. Iki to karto kai į žemėje paslėptą vabalų gaudyklę pakliuvo, kaip dabar galvoju, kurklys. Išsigandau taip, kad užkasiau velniop tą gaudyklę ir mečiau visa vabalų reikalą. Dar šiek tiek vėliau rašiau žvirblių ir kregzdžių lizdų stebėjimo dienoraščius, o tuo pat metu vedžiau statistiką kiek ir kokių automobilių pravažiuoja gatve…

Bet jeigu jau rimtai, tai pagrindinis formuotojas buvo ir yra internetas. Gerai prisimenu tą stebuklą vietinėje bibliotekoje. Informacija, kuri ateina tą pačią akimirką, tai ne paštas, kai kažkieno nukopijuoto straipsnio ar dainų tekstų tenka laukti mėnesį. Kai žinai ko ieškai, kai išmoksti ieškoti – ten gali susirasti praktiškai viską. Ir paprastai seka grandininė reakcija – vieni dalykai veda prie kitų, kiti dar toliau.

O kas liečia vardus, tai nemanau kad tavo išvardytieji turėjo ar turi kažkokią didžiulę įtaką. Salos bunkerio vardų knygoje ar knygų bei įrašų lentynoje pas mane visai kiti žmonės. 

Sala “paSaloje” vinilas. Nors teigi, kad šis muzikinis mediumas yra hipsteriškas išmislas, kiti sako, kad su juo sustoji skubėti šiame nerimastingame pasaulyje. Sala visada buvo ritualas, tad kokioje paSaloje hipsteris atsidurs klausydamas Sala vinilo?

Aišku, kad kalbėdamas apie hipsteriškumus aš tiesiog eilinį kartą pokštauju. Man tikrai visiškai nesvarbu kaip, kuo, per ką ir netgi ką (kalba eina apie muziką) klauso žmonės. Tai jų pasirinkimas ką girdėti. Įrašinėju daug garsų, kurių klausydamas per nešiojamo kompiuterio kolonėles net neišgirsi – paprastai perspėju apie tai.

„paSaloje“ susideda iš dviejų kompozicijų, jau puikiai žinomos hidrofoninės „aqua radio“ – ten praktiškai vientisas, labai mažai redaguotas povandeninio pasaulio (kurio beje toje vietoje jau nebėra) įrašas. Tiesiog atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir turėjau tinkamą įrangą. Paskui daug kartų mėginau tai pakartoti, bet…

Antroje plokštelės pusėje esantis kūrinys jau labiau kompozitoriaus darbas, su krūva takelių, savomis dinamikomis ir istorija. Tai tarsi 2012 metais Rusijoje išleisto mano kompaktinio disko „Plotina“ antra dalis. Bent jau kurdamas norėjau, kad taip būtų. Ilgai gulėjo stalčiuje ir štai atsirado proga.

Kur juos klausydamas atsidurs klausytojas priklauso nuo paties klausytojo. Patirtis yra labai asmeniškas dalykas. Viena galiu pasakyti – tai tikrai nėra „foninė“ muzika.

[Pre-order] Sala “paSaloje”

Ko gero nebuvo tokio pačio Sala koncerto – tai, kaip nuolatos besivystantis organizmas arba mutuojantis virusas. Tad praskleisk širmą, jei gali – kokio laukti pasirodymo nuo Salos prieš kino filmą “Dažnių žvejyba”, bei kas melomanų laukia festivalyje, gruodžio viduryje, Lofte, pavadinimu “Juodosios Kalėdos Industrial Fest”? 

Pradėkim nuo to, kad aš nelabai mėgstu koncertus. Nei groti pats, nei klausyti kitų. Paklausi kame reikalas? Žmonės… Bet jeigu jau įvyksta toks reikalas, nesvarbu ar mes būtume su grupe ar tai būtų mano solo pasirodymas, niekada neanalizuojame kas buvo, kas gerai, kas blogai, etc. Savo gyvenime kažkaip esu grojęs keliose daugmaž “normalesnės” muzikos grupėse ir man visalaik nepatikdavo tie post-koncertinai aptarinėjimai ar narstinėjimai. Ritualas įvyko, geriau ar blogiau tai nėra tiek svarbu. Energija paleista.

Dabar, su Sala mes visiškai nerepetuojame, gal kažkiek pasitariame dėl pradžios ir pabaigos (labiausiai dėl trukmės), bet ten, kai prasideda apeiga – ten jau gryna improvizacija. Taigi jei klausi kas bus viename ar kitame mūsų pasirodyme, tai man tiek pat įdomu kiek ir tau. Nežinau. Tam ir kelias, kad kažkur nuvestų. Gali būti dangiškas skėrių choras, o gali laukti ir visa gilyn įtraukiantis liūnas.

Kuriant filmą tu netiesiogiai išpranašavai karą. Bei, taipogi, tu nuspėjai beveik visą Covid viruso epopėjos seką – kiek ir kaip jis vystysis, ir kada ši, pasaulį kankinusi, saga baigsis. Pabaigai, pasidalink koks tavo košmaras bijai, kad neišsipildytų ir kokia tavo svajonė nori, kad taptų realybe?

Kažką pranašauti yra lengva kai tu matai tendencijas arba šiek tiek moki elementarią matematiką. Tada ir “mistiniai” dalykai tarsi savaime sukrenta į vietas. Taigi nuoga matematika plius pora sapnų. Tokia va pranašysčių technologija. Juolab, kad žinant žmones, niekad neprašausi pasirinkęs tamsesnes pabaigas. Kažką sunaikinti arba net susinaikinti yra mūsų prigimtyje. Pavyzdys –  tai ką mes darome su gamta. Galime kalbėti apie gražiausius dalykus, bet, kaip tik rašant šias eilutes (kas per sinchronija!) Nocturno Culto dainuoja tiesą:

“Obsessed to negativity
Obsessed of what’s below
My mystical curiosity
Beginning to grow”

O košmaras ar svajonė: baisiausia yra atsidurti praeityje ar ateityje. Pakol aš esu čia ir dabar, aš, kaip ir visi man brangūs žmonės, esu saugus.

***

Juodosios Kalėdos Industrial Fest BILIETAI ČIA.

Kino juostos “Dažnių žvejyba” Premjeros su Sala koncertu lapkričio 13 d. Forum Cinemas BILIETAI ČIA.

Kino juostos “Dažnių žvejyba” 24 kanalų erdvinio garso patirties, specialioje Lietuvos Teatro ir Akademijos salėje, BILIETAI ČIA.

Kino juostos “Dažnių žvejyba” peržiūros lapkričio 19 d. Skalvijos k/c BILIETAI ČIA.


Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą