Kad Anykščiuose kartą per metus vyksta itin tamsios elektronikos festivalis žinojau nuo seno, tačiau ten nuvažiuoti vis sukliudydavo daugybė dabar nebereikšmingų priežasčių. Kaskart renginio neaplankius, noras tai padaryti sustiprėdavo, tad po kelių metų įvyko lūžis – ir štai aš jau palengva riedu Ukmergės plentu, Anykščių link. Pažiūriu į Baranausko klėtelę, pasivažinėju rogutėmis, užkandu kavinėje „Erdvė“, […]
Turbūt šiurkščiausias miksas, kiek esu įrašęs ar įrašysiu – ne tai, ką groju šiaip. Tačiau jis trumpas, tad skausmas ilgai netruks.
Kai sakai „festivalis“, klausytojas gali suprasti du dalykus. Tą vasariškąjį – tris paras besaikio reivo, šokius iki saulėtekių ir vėliau, daugybę didžėjų ir dar visokios velniavos. Arba tą nevasariškąjį – savaitę ar dvi kasdienių koncertų, kuriuos riša kokia nors bendra mintis. „Gaida“ – tas antrasis, surištas ne ko kitko, o įvairiausios modernios muzikos.
Vienu („Jauna Muzika“) ar kitu („Garso Galerija“) pavadinimu šis festivalis egzistuoja nuo 1992 metų. „Garso Galerija“ patapo prieš kelis metus, kai buvo pastebėta, jog čia vis daugiau elektronikos ir keistų eksperimentų. Pats su šiuo festivaliu susidūriau prieš penketą ar šešetą metų – ir užsikabinau, pradėjau vaikščiot kasmet. Puikus pasirinkimas, kai nori išgirsti kažką kitokio.
Jei Lietuvoje nori išgirsti kažką įdomesnio, reikia arba labai domėtis specifine sritimi ir atidžiai sekti, kas ten vyksta, arba atrasti kokį nors kasmetinį reiškinį, į kurį atėjęs pasisemtum vis naujų įspūdžių ir patenkintum naujų patirčių poreikį. „Garso Galerija“, kuri anksčiau buvo žinoma „Jaunos Muzikos“ pavadinimu, vyksta kas metus, jos niekaip nepražiopsau, nes minamuose takuose visada pasitaiko apie ją primenantis plakatas, ir joje labai įdomu.