Senai gvildenta tema, kurios įrašų Kultūrnamyje yra kokios keturios galybės. Jos skirtos visiems skaidraus proto broliams ir sesėms. Kam gražint pasaulį, jei prie ežero miške jis toks gražus? Kam dalyvaut koncerte, kurio tu vėliau iš vis neatsimeni? Kam gimdyti kažkokius jausmus su skaidraus gėrimo pagalba, kai finale vis tiek viskas prieina liepto galą. Visi mes […]
Kas galėjo pagalvoti, kad marketingas tai ne vien tik lipdukų su etiketėm brainstorminimas, ne tik butelių formų ir apkūnių linijų jų keitimas vardan to, kad iškaulyt iš pirkėjo paskutinį skatiką su tuo pačiu (atsiprašant) birzgalu. Nes pakuotės turinys dažniausiai lieka užmirštas, nepakitęs.
Nostalgiškai vis praeinu pro “Utenos Alaus” vitrinas ir vis praeidavau tuščiomis, kol galiausiai atsigręžiau į žydrosios etiketės butelius. Nuo to laiko, kai aprašiau “Volfo Engelman NEALKOHOLINĮ “, kaštavojau iš ties nemažai alaus rūšių. Kai kas prarado žavesį, kai kas išlaikė tas pačias pozicijas, kai kas išdygo it Pilypas iš kanapių.
Bene vienareikšmiškai geriausiu LIETUVIŠKU nealkoholiniu alumi laikytas, o apskritai bendram tope jis imdavo ar antrą, ar trečią (nuo nuotaikos) vietą, tai “Volfo Engelman Nealkoholinis”.