„Clannad“ Vilniuje: šeimyninis susibėgimas pagroti

Taigi Clannad… Airiška ethno/folk grupė, kuriuos visi Lietuvoje žino gimusieji ir augusieji USSR. Kadaise žiūrėjome serialą „Robinas Hudas“, kuris po parodytos serijos visą kiemo šaiką išgindavo laukan su lankais, strėlėmis ir lazdomis. Jaunoji karta su airiais irgi nėra prasilenkę, mat puikiai žino daugumos radijo stočių transliuotą ir per diskotekas kraują ant parketo paleidžiantį Chicane gabalą „Saltwater“, kuris yra perdirbinys Clannad šeimynos „Theme from Harry‘s Game“ gabalo. O Clannad yra išleidę ir daugiau gražių kūrinių, tad neaplankyt šio koncerto buvo didelė bauda.

Giminės koncertukas – va kaip galima pavadint Airių performansą. Itin paprastas, neįnoringas, kuklus. Esam įpratę, kad flashbackuose aš ar kiti su susižavėjimu porinam apie spinduliuojamą magiją, sproginėjančią charizmą, nesumeluotą artistiškumą t.t., bet… Nieko to šiame koncerte praktiškai deja nebuvo. Viskas buvo ant tiek elementaru, nepretenzinga ir be pirotechnikos, kad net nors imk ir iššauk chlapuškę kai anie virpina arfos stygas…

image

Jau ne pirmą kartą man kliūva pas artistus jų apsirengimas. Clannad šiame pasirodymo elemente nesiekia ne tik, kad jokio prioretiškumo, bet žiūrint į giminę ant scenos, anys rodos užlipo ant pjedestalo vos grįžę iš lauko nukast sniego. Gal tik vokalistė blizgučių ant palaidinės turėjo, panašiai kaip nuo Kauno. Visų kitų garderobas buvo anei suderintas, anei stilistikos benefisas. Na, juodi ZARA marškinukai… O aš taip tikėjausi išvyst žiedų valdovą. Ar šiaip elfiškas sutanas su gobtuvais.

Kitas dalykas, kad kai fotografuoji, labai svarbūs yra tipažai, jų užsivedimas koncerte ir tiesiog charzima. Gi Clannad viso to tikrai stokojo, ko pasekoje padarius keletą šūvių, azartas greit nugęso. O ir koncertas tokiu atveju skambėjo silpnai, neįtikinamai, be žiežirbų krūtinėje ir žąsies odos. Ant scenos tiesiog nebuvo centrinės kolektyvo ašies, į kurį galėtum susikoncentruoti, kuris tave išneštų savo užsidegimu su savim į garsinę kelionę paslaptingų miškų landšaftais.

Tad tokie tie minusai, kuriuos kaip ir blogas naujienas visiems skaityt smagiausia. Bet jie gana greit baigėsi, kai airiai vieną po kito pradėjo grot tai ką mes linkę Kultūrnamyje vadinti „gūdžia muzika“. Buvo ir „Theme for Harry’s Game“, buvo ir „I Will Found You“, buvo ir „In a Lifetime“, o kaip gi ir be KULTIŠKO „Robino Hudo“… Pastarajį prieš atliekant, kai airiai pristatė tuoj skambėsiantį kūrinį, visoje Kongresų Rūmų erdvėje nugriaudėjo milžiniškas atodūsis, maždaug jėėė, pagaliau. Šypsojausi ir lingavau pastarajai grojant.

image

Dar kas patiko, kad iš atlikėjų pusės buvo pastovus bendravimas. Gana detaliai buvo nupasakojama, kaip tas ar anas kūrinys gimė, apie ką jis ir panašiai. Pradžioje atlikimo Clannadai buvo kaip reikiant susikaustę ir iš jų kūno kalbos jautėsi, kad jie jaudinasi, nes nežinojo turbūt kaip susirinkusieji sutiks jų muziką. Gi iš melomanų pusės kuo koncertas tolyn, tuo šūksnių buvo daugyn. Tad ir atlikėjai pradėjo labiau draskytis ir laidyti juokelius.

Pasibaigus pasirodymui Clannad sakė, kad definatly will be back next year. Gi aš definatly antrą kart jau nebeeisiu. Bet, kitavertus, pamatyt tikrai buvo verta, išgirst didžiuosius, gūdžiuosius hitus neįkainojama. Roooobin, the hooded man…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *