2017-ti Gaidžio metai? Horoskopui gal, bet tikrai ne Lietuviškai muzikai. Labai daug visko, daug proveržių, šviežių talentų, sugrįžimų iš užmaršties ir t.t. ir pan. Topas, kaip ir priklauso Kultūrnamiui – gana eklektiškas. Nuo ambiento iki folk, nuo industrial iki post-punk ir t.t., ir pan. Tad jūsų dėmesiui – įdomiausi, spalvingiausi ir šarmingiausi šių metų muzikuojantys lietuvaičiai!
10. IJO „Melancholika vol. 2“
Senas vilkas pradeda topą, į kurio 10-tą vietą kėsinosi kokie 3 kandidatai! Nuostabus ambient stiliaus darbas, muzikos, kuri tinka bet kokiai progai, laikui ar užsiėmimui. Ir šviesiai ryto meditacijai (bandžiau!), ir protiniam darbui (na, fonas!), ir žiemos vakarui gūdžiam prie žvakės su smilkalu (pabandykit, sušildo!), ir, kas be ko, ši muzika idealiai tinka miegui pritraukti, sapnams įžiebti, nusiraminti ar apie viską pamiršti.
Šie vaikinai yra tiesiog nuostabūs. Susivėlę plaukai į paplūdimio nendres, paskendusios rankos nerūpestingame ore, kojos lekia ten kur neša smėlis, o visa kita… Lithuanian sunshine rock‘n‘roll – tokį štai jiems muzikinį stilių / etiketę aš lipdau. Nuostabus albumas, kuris koduoja savyje paukščio skrydžio margas trajektorijas, o jei dar būtų bent vienas kitas gabalas Lietuvių kalba (pabandykit, chebra), būtų iš vis Sangailės vasara!
Kadaise post-rock / post-metal sub-žanrai buvo mano itin mėgiami. Kaifavau nuo Mogwai (kaip ir visi), buvau japonų Mono koncerte, lankydavau charivari renginius ir t.t. ir pan. Ir nors su laiku meilė prigeso, bet šis darbas – jos žiežirbą vėl įžiebė. Eklektiškas, melodingas, į įvairiausias atmosferines būsenas panardinantis ir, galų gale, tiesiog energijos prasmingiems bei giliems apmąstymams suteikiantis įrašas. Ir dar vinilo formatu išleistas. Ir vinilas jau sold-out. Ir kaip gerai, kad aš jį turiu.
Nieko blogo iš Oorchach nesitikėk. Povilas Vaitkevičius kartu su Laurynu Jukoniumi (Girnų Giesmės) yra neabejotinai geriausia ką Lietuvos industrial scena turi. Albumas „Ontologija“ spinduliuoja tradicijomis – vos išgirdus pirmuosius tuos iš po giluminio grunto virstančius ir masyvia lava drimbančius garsus žinai, kad tai ne gamta, o žmogaus darbas. Norėtųsi sakyti, kad tai pragaro garsai, bet nesakau. Tai alcheminė terapija, kuomet klausant tos juodos kaitros pasijauti kaip reikiant prašviesėjęs. Oorchach alchemija – tradicija, kuri iki šiol veikia.
O čia buvo pastarųjų dienų pati netikėčiausia LT muzikinės scenos bombioškė, kurią aptikau kai bandcamp nuoroda pas save ant FB sienos pasidalino kolega Karolis Vyšniauskas. Ir koks tatai grožis! Kaip kokybiška, kaip svajinga, kaip tiesiog išbaigta ir profesionalu. Atrodo, kad jie jau 100 metų groja, bet ne – tai pirmas jų albumas. Jie – tai du jaunučiai – prodiuseris Jokūbas Tulaba ir dainų kūrėja bei vokalistė Goda Sasnauskaitė. Albumas bandcampe pasirodė vos gruodžio 10-tą ir iš kart smeigė. Metų muzikinė bombioškė? Kometa!
5. Kamanių Šilelis „Namai“
Kamanių Šilelis? Čia koks nors folk-rockelio bendas su skudučiais raudojantis?? Aha, nusimeskit stereotipus ar per daug juodus akinius. Neįtikėtinai nuostabus albumas ir nėra čia jokių vaitojimų. Kas geriausia, kad tai yra dviejų žmonių Kamilės Gudmonaitės ir Manto Zemlecko sąjunga – tiek tiesiogine, tiek muzikine prasme. „Gyvenime jie – šeima, o scenoje – šeima kartu su klausytoju. Gyvenime jie kuria, o scenoje gyvena.“ – rašoma Kamanių Šilelio FB. Gi įraše girdėti galima mažiausiai keturis žmones, kurie dainuoja dviem balsais, groja nuo tradicinių gitarų, būgnų, klavišinių instrumentų ar išgauna popieriumi, vandens magija pulsuojančius garsus. Nuo folk bei viduramžių iki septyniasdešimtųjų dvasios ir mūsų amžiaus elektroninių užuominų. Sakau, kažkas neįtikėtinai nuostabaus, išbandykite, jei dar iki šiol nedrįsote!
Brokenchord, kurio vardas yra Ernestas Kaušytas, o kilmė – Lietuvos techno sostinė Utena, yra vienas kiečiausių elektroninės muzikos kūrėjų / prodiuserių Marijos žemėje. Dar 2011-tais metais jis davė žinoti apie save visam, visam pasauliui – jo remiksą į albumą „The King of Limbs“ įtraukė patys Radiohead. Gi šiemet išleistas „Endless Transmission“ yra pirmasis jo studijinis albumas. Ir, na, nieko nuostabaus, kad jis yra tope ir taip aukštai – Lietuviškame kontekste tai analogų neturintis darbas. Bent jau šiemet tai tikrai.
Darkwave muzikos pionieriai Lietuvoje nuo 1991 metų Mano Juodoji Sesuo grįžo su trenksmu – po 6 metų tylos – 7-tas studijinis albumas „Svetimi“. Ir ne bet koks, o ne vieno jų gerbėjo nuomone, šis įrašas yra bene geriausia ką grupė per savo ilgą muzikavimo istoriją sukūrė. Dar geriau, kad kūrinys yra išleistas išskirtinėje vinilo laikmenoje, kurio įpakavime galima rasti ir CD, ir plakatą, ir bukletą – žodžiu, privaloma turėti kiekvienam blynų gurmanui šį reikalą. Tvirta trečioji vieta – jokių abejonių!
Post-punk pradininkai ir viena iš labiausiai neįvertintų grupių Lietuvoje. Ar tiksliau grupė–misterija. Nors jie tarsi yra, bet ir rodosi, kad jie ir neegzistuoja. Štai šis albumas / vinilas buvo išleistas be absoliučiai jokio PRo, pristatymo koncertų ar dar ko. Plius įrašas šis – tai aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017-tais iš naujo perrašytų dainų rinkinys. Bet KOKS tai įrašas! Tekstai kaip tekstais – turbūt ne vienas girdėjote liaupses, kad tai stipriausia grupės pusė (plius viskas, kaip priklauso, gimtąja kalba). Tačiau ir muzika – su niekuo kitu nesupainiojama, bent jau Lietuvoje. Tiesiog jaučiasi siela garse, jos lyriškas išjaustumas, melancholiškas svaigumas. Klausydamas darbą, jautiesi jaukiai, tarytum sėdėtum saugioje užuovėjoje, prie lango kambaryje, kuriame tyliai spragsi židinio ugnis, o lauke, tu regi, kaip abejingai pro šalį plaukia pilki monolitiniai ledynai. Tokie vieniši, šalti ir niekam nereikalingi. „Ledynai“ ir yra ta būsena nuo kurios užuovėją randi klausydamas šį Šiaurės Krypties nuostabų kūrinį.
Šita PANA – neabejotinai kiečiausia kas nutiko Lietuviškai muzikos padangei šiemet. Klausydamas albumą „Sacred tears“ gali girdėti visko. Nuo Beyonces fatališko pop iki Arethos Franklin gospeliško soulo. Nuo Amy Winhouse jazzovų glamonių iki Cher manieringų balso variacijų. Dainos – visokios. Albume gali rasti ir Kalėdoms tinkančių, ir į šokio sūkurį kviečiančių, ir prie jūros vasarą paplūdimyje geriau įdegti padėsiančių. Ir šiaip kai labai tingisi kažką daryti, kai esi kašaro būsenoje, šis albumas yra pats tas. 2017-tieji Gaidžio metai? Lai, pagal Kultūrnamį, tai būna kašaro Migloko metai. Ir jokie mums Šuns 2018-tieji tikrai nebaisūs!
Žymos:ambient, Autism, Brokenchord, darkwave, electronica, folk, Garbanotas bosistas, IJO, indie, industrial, Kamanių Šilelis, Mano juodoji sesuo, Migloko, Oorchach, pop, post-metal, post-punk, post-rock, Šiaurės Kryptis, Tillae
