Kilkim Žaibu XV: per lietų ant žaibo su saule

Šlykštus oras, jo išsigandę namuose nusprendę pasilikti lepšiai draugai, vėjai kišenėse, bevaisės transporto nusigauti festivalin paieškos ir draugija susidedanti iš vienintelio redaktoriaus – sakau jums, draugai, ore galėjai užuosti tragedijos tvaiką. Ankstyvą, sunkiais debesimis nusėta birželio 20 rytą, kai pajudėjau Varnių link, buvau nusiteikęs itin skeptiškai ir nė įsivaizduoti negalėjau, kad šiais metais festivalis „Kilkim žaibu“, kuris buvo surengtas jau penkioliktą kartą, iš tikrųjų praeis taip nepaprastai smagiai.

Nors dziedai krenkštė, kad vėsa šių metų festivaliui galėjo prilygti nebent 2004 m. Žaibai, tačiau nebuvo jau taip ir blogai. Pirma, pasiimk šiltą miegmaišį, į jį lįsk su sausomis kojinėmis, megztiniu ir treningu – šeštadienio rytą pasidarys taip karšta, kad net megztinį nusiimsi. Deja, vienintelis mano festivalio kolega redaktorius šiltai neapsirėdė ir tą patį ankstyvą šeštadienio rytą neapsikentęs speigo išvažiavo namo. Antra, vėsios lapkrič… tfu, birželio naktys skatina laužų kūrenimą, o ugnis, kaip ne kartą esu rašęs, suvienija bendruomenę ir užmezga ryšius. It vaidilutėm čiauškiant bei besirūpinant, kad ugnis liepsnotų, ir buvo leidžiamos festivalio naktys, o paryčiais grįžtama palapinėn.

kilkim zaibu 15-17

Čia gi prieiname trečiąjį momentą, kodėl savotiškas festivalio savaitgalio oras nebuvo tokia jau didelė blogybė. Ar atsimenate, kada paskutinį kartą festivalio metu šviečiant saulei palapinėje puikiai išsimiegojot iki 2 val. popiet? Bent aš tai sunkiai, užtat visas pirtis atmindamas kumščiu grūmoju iki šiol. O šiuose Žaibuose, prašom, tave pažadina ne kaitra ar kondensato tvanas, o nuo scenos ateinantys gitarų garsai – tikrieji metalisto pusryčiai, širdies atgaiva.

Praeitų metų pavyzdžiu, XV Žaibų programa vėl išsidriekė per 3 vakarus, įskaitant ir sekmadienį, nors pirmadienio būta kaip ir darbo dienos. Dėl tokios festivalio programos keiksnojosi ne vienas šventės lankytojas. Atidžiau patyrinėjus programą, buvo galima pastebėti, kad joje dominavo ankstesniuose „Kilkim žaibu“ festivaliuose matyti vardai kaip SKYFORGER, VILKI, DESTROYER 666, MOONSORROW ir kiti – toks buvo šventės organizatorių sumanymas, kad gražią festivalio sukaktį reikėtų atšvęsti kartu su senais draugais.

kilkim zaibu 15-13

Lygiai taip pat kaip pernai, buvo apsiribota ir viena scena. Žodžiu, didelių naujovių festivalyje tarsi ir nebuvo. Užtat Lūksto ežero pakrantės karčiamoje dideliame ekrane buvo rodomos Jo Didenybės Pasaulio Futbolo Čempionato rungtynių tiesioginės transliacijos į kurias paspoksoti, net ir grojant headlaineriams, nuolat susirinkdavo nemažas būrys juodvarnių – tikras malonumas rankoje laikant legendinį Varnių krašto čebureką vienibėje džiaugtis ilgai laukta belgų banke į Rusijos rinktinės vartus!

Pakalbėkime apie muziką. Labiausiai į festivalį viliojusi muzikinė atrakcija, desertą puošianti vyšnia pasirodė dar patį pirmąjį festivalio vakarą – WARDRUNA iš Norvegijos. Ans yra toks muzikinis projektas, kuriame susijungia folkas, dvasinių paieškų potyriai, šamaniniai prajovai, ans yra tikras skandinavijos Dead can dance ir dar toksai mandras reikalas, kad Mėnuo Juodaragis organizatoriai kadaise guodėsi, kad šiuos norvegus pas save prisikviesti yra finansiškai bergždžias reikalas. Pusantros valandos trukęs WARDRUNA pasirodymas prabėgo akimirksniu. Daugiausiai groti hitai iš pirmojo albumo „Runaljod – gap var Ginnunga“ ir, kas man labiausiai patiko, galėjai išgirsti vis kokią naują detalę – tai nuskambės naujas intro į dainą, koks negirdėtas intarpas ar outro. Vėl jums leidus paminėsiu Dead can dance – jų 2013 m. „In concert“ pavyzdžiu galėtų ir WARDRUNA išleisti kokį oficialų live albumą.

Šeštadienio muzikiniai potyriai prasidėjo gražia dienos popiete. Kol kovos rate dėl stipriausiojo kario vardo varžėsi rekonstruktoriai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos, scenoje džirdžino tokie švedai EREB ALTOR. Nelabai atsimenu, ką jie ten grojo, nes visą laiką reikėjo rūpintis, kad pernelyg arti priartėję kovotojai kokiu kirviu neužkabintu makaulės. Bet staiga suskambo nepakartojamų BATHORY dainos „Twilight of the gods“ koveris ir viskas tarsi nuščiuvo, tik vėjas ošė ąžuolų šakose, tyliai šiaušėsi Lūksto ežeras, o dangum plaukė tamsūs debesys. Šia didybe švedasų pasirodymas ir pasibaigė, o jiems įkandin pasirodė tikras „Kilkim žaibu“ talismanas MERESSIN. Ne kartą matyti šie žemaičiai, tarsi ir nebeturintis kuo nustebinti bei tep toliau. Ale kai davė tėvai rokenrolo! Pirmą kartą taip įsijaučiau į jų pasirodymą – gitaros pasikeisdamos tik pjausto, tik pjausto soliakus, grupė kaip prasikosėjęs turbo dyzelis dunda tik greičiau ir galingiau. Rodos, tik kartą į metus koncertuojanti grupė, o kai varo. Galėtų dažniau į Vilnių užsukti.

Tačiau šeštadienio vakaro sunkiasvorio čempiono titulą vienareikšmiškai prilaikė visam sviete pagarsėjusi death metal mašina ASPHYX iš Olandijos. Grupės vokalistas negalėjo atsidžiaugti nuo scenos atsiveriančiu vaizdu į Lūkstą, pasakojo apie planus, susijusius su lietuviška degtine, bei dėkojo už veiksmą priešais sceną. Jo, mošas insisuko nevaikiškas. Besitaškant mėsai iš kolonėlių, žliaugė ir žemę laistė viedrai prakaito, į orą lėkė dantys, mobilūs ir kerzai – tikra pėkla. Į olandų pasirodymo pabaigą ir pačiam pavyko prasileisti itin klastingą smūgį į šonkaulius, kurį dar ir dabar primena paprasčiausias juokas.

kilkim zaibu 15-22

Šeštadienį taip pat įvyko tradicinės varžytuvės dėl „Kilkim žaibu“ krivulės, – tokio pagan taurės atitikmens, –  kuriose varžėsi žemaičiai ir kiti Lietuvos atstovai. Kad taip sausai į vienus vartus žemaičiai suspardytų oponentus dar nemačiau. Tiek rąsto regbio ir sliuogimo rąstu rungtyse nesugebėta pasipriešinti žemaičių ryžtui, likusios Lietuvos atstovams pritruko šaunumo.

Iš ankstyvųjų sekmadienio pasirodymų labiausiai įsiminė lietuvaičiai JUODVARNIS, kurie šiais metais laimėjo „Wacken metal battle“ Lietuvos finalą ir lenkai THY WORSHIPER. Pastarieji ko gero yra rimčiausias festivalio atradimas. Toks kokybiškas folk rocko ir black metalo mišinys be jokių trolpolkių, dudelių ir sintezatorių, bet su gerkliniais dainavimais, džidžeradu, būgneliais, meditacijomis ir t.t. O kai grupė įsivažiuoja į instrumentinius džemus tik su pritarančiu moters vokalu, tai išvis ausys linksta kaip gerai! Jei ne growlinimas ‘n stuff, tai šiuos lenkus ramiai net kokie kosmonautai psytranzeriai pasišokimams į savo festus kviestis galėtų.

Sekmadienio nakčiai buvo išridenta sunkioji artilerija. Pirmiausia tai garsieji ukrainiečiai NOKTURNAL MORTUM, kuriuos fanai atlydėjo iš pačios Ukrainos (jos piliečiams įėjimas į festivalį buvo nemokamas). Visur plevėsavo Lietuvos, Ukrainos ir Žemaitijos vėliavos1. O vėliau pasirodė ir graikai ROTTING CHRIST, grajinę visokius ten iškilmingus „King of a stellar war“ ar smagius Thou Art Lord koverius „Societas Satanas“. Šiems graikams ir teko garbė uždaryti festivalį. Tačiau tuo metu aš jau seniausiai išsižiojęs sėdėjau karčiamoj, žiūrėdamas kaip amerikiečiai futbolo aikštėje lupa portugalus.

Tokie tai ir buvo XV „Kilkim žaibu“ – tarsi važiavai į savo laidotuves kaip tulžimi besispjaudantis cinikas, o grįžai pasikrovęs, įkvėptas ir dar fulės nepraleidęs! Juokas juokais, bet buvo tikrai gerai. Muzikine prasme žiauriai gerai. Įdomu, ar naujam penkmečiui organizatoriai yra išsikėlę kokių naujų tikslų, šturmuos naujas viršukalnes, keis renginio vietą ar toliau pasiliks prie dabartinio formato, kurį toliau šlifuos? Kaip ten bebūtų, ožius kinkysim ir vėl būtinai atidundėsim. Sėkmės ir pakapokit!

________

Tauragės metalo fronto vėliavos net neminiu – ja ryžtingai mojuota viso festivalio metu. Esu įsitikinęs, kad ir dabar kažkur kažkas ja iškilmingai ir nepavargstant mojuoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *