Kilkim Žaibu XX: nuo paskutinės gulbės giesmės iki mongolijos stepių rock‘n‘rollo

Kaip ir kiekvienais metais, jau penktadienio popietę pradedame rinktis svetingoje sodyboje, nutolusioje apie 10 kilometrų nuo Kilkim Žaibu festivalio teritorijos. Sodybos šeimininkas, it tėvas – su plačia šypsena pasitinka „gimines“ atvykstančius iš visos Lietuvos. Jaunesni metalistai jam kaip vaikai, o vyresni – broliai ir seserys.

Taigi, dvidešimtasis, jubiliejinis Kilkim Žaibu – tai ką mes vadiname Kalėdomis ir naujaisiais metais viename. Išsiųsti žvalgai pranešė, kad norinčių įvažiuoti į festivalio teritoriją eilė susiformavo net beveik iki Varnių centro. Ne juokais išsigandę, kad teks pastovėti automobilių spūstyje, visgi išvykome su „deglais“ nerimui nuimti.

Šventės atidarymui buvo numatytas brolių latvių Skyforger pasirodymas. Šie pagoniško folkloro blackeriai, ko gero, yra daugiausiai kartų Kilkim Žaibu grojusi grupė. Ir finale – šaunus įvadinis, festivalio atidarymo pasirodymas.

Jo kulminacija – daina atgiedota lietuviškai – ošė ne tik pušys, svirpliai ir karkvabaliai, bet ir kone visi susirinkę juodarniai. Lietuviškai Skyforger dainuojančius pirmą kartą teko išgirsti 2015 metais Žagarėje, kur Skyforger ir Skylės jungtinės pajėgos tapo man vakaro vinimi.

Sekantys – folkmetalistai iš Suomijos Korpiklaani. Pasirodymas, deja, nepateisino lūkesčių. Nors ir smagus, it hobitas atrodantis, bandos vokalistas energingai davėsi po sceną, bet pasirodymo man tai neištraukė. Klausant suomių čestuškių, labiau tempė stotis eilėn prie palapinių atsigaivinti, nei energiją naudoti ausų būgnelių sveikatos sąskaita.

Po suomių – nuo Perkūno scenos velnias nešė tiesiai Pikuolio mansardos link. Taip, ponios ir ponai, ten visas pavargusias dvasias savo pagoniškais ritualais gaivino Vėlių Namai. Pasirodymas buvo stačiai atgaiva – nuėmė ne tik nuovargius, bet ir užkrovė ant galvos, kaip aš pavadinčiau, Lietuviškojo bei pagoniškojo Twin Peakso karūną, kuri yra po pavadinimu „nušvitusiojo aureolė“. Pasirodymas tapo ne tik pirmojo vakaro vinimi, bet ir padėjo svajingai pasinerti į sapnų karalystę.

Išaušo sekančios dienos… Rytas? Greičiau pietūs. Kas knygą vartė, kas A. Verygai tostus kėlė, o kas tiesiog atsainiai snūduriavo. Kol galop, visiems pavyko susirinkti save iš dalių į vieną ir, festivali, štai ir mes.

Debauchery buvo tie pirmieji. Jau seniai tai yra viena mano klausomų bandų – brutalus mirties metalas su rock‘n‘rollo prieskoniu, kuris puikiai susiklauso kai norisi kažko sunkaus, bet neslegiančio – niekas nenukonkuruos tokiais atvejais Debauchery death‘n‘roll.

Ir ką gi, velniai iš Austrijos – kaip ir vyliausi, nenuvylė. Trys kaukėti demonai užvirė tikrą peklą Pikuolio scenoje. Jos prieigose, pragaro šaukliai pakurdami iš ties ryškų ir su sava atmosfera pasirodymą, maišė publikos tarpe žemę su naktiniu dangumi, kaip mano kojos su molio dulkėmis.

Dienos headlaineriai Primordial, kurių laukiau labiausiai šeštadieniop, mat jų įrašus esu nuzulinęs it peiliu skalpą kas, paliko dvejopą įspūdį. Nors airiai atgrojo bene idealiai, muzika skambėjo tvirtai ir vežančiai, tačiau… Tas vokalas. Kaip aš pavadinčiau – it tamstos mokytojos krykštavimai ant blogai besielgiančių pradinukų.

Po pilnai įspūdžių nepateisinusių airių pasirodymo, su šiokiu tokiu nerimu ausyse nekulniavau suklausyti Luctus, kurių gyvai dar nebuvau girdėjęs ir… Luctus buvo it tas manojo festivalio best kept secret. Puikiai sugeneravo gerą nuotaiką prieš pat miegą. Tamsus, kietas ir itin teatrališkas pasirodymas. Lietuviško juodmetalio iš Kauno jėga tvojo taip smagiai į galvą, kad iš malonaus nokauto pabudau jau tik sekmadienį.

Trečioji diena prasidėjo, tradiciškai, tingiu rytu ir įspūdžių iš festivalio, su šašlykais kepamais ant Joninių laužo, virškinimu. Kol buvo dorojami kepti mėsgaliai, „tėvas“ pareiškė, kad vakarą pradėsim su Katedros paskutiniąja gulbės giesme, o prieš juos grosiantys atlikėjai bus pagerbti SPOTIFY „live‘u“ per kolonėles, kad ir nešvenčiantys fiestos kaimynai kiek nušvistų, išgirdę Muziką.

Pristatydamas Katedrą, tikriausią Lietuviškos sunkiosios scenos legendą, festivalio organizatorius, ant scenos nelyginant ant kapo, padėjo gėlių puokštę. Stebint šią jautrią mizansceną, buvo smagu regėti nemenką Ričardo Laginausko susijaudinimą. Kam nepatinka gėlės? Klausimas retorinis.

Finale – sentimentalus pasirodymas, kurio metu, jautėsi, kad R. Laginauskui skaudu išeiti į „pensiją“. Bene visi didžiausi hitai sugriežti nuo A iki Z. Žinoma, tai buvo nepalyginamai „liūdnesnis“ pasirodymas, nei tas, kuris vyko prieš keletą vasarų, kai Katedra atsikūrė „senąja“ sudėtimi, t.y. R. Laginauskas laikinam susitaikė su Povilu Meškėla. Bet yra kaip yra. Paskutinioji gulbės giesmė buvo sugriežta aukšta nata, su Legenda – atsisveikinta.

Sekantys – Graikų blacker‘iai Rotting Christ – atlikėjai festivalyje Kilkim Žaibu grojantys dažniau nei koks Maestro Eugenijus Ostapenko didelėse storose lietuviškose vestuvėse. Tad tik puse ausies ir kokiu ketvirtadaliu akies paseku jų pasirodymą ir tausodamas jėgas, grožį ir energiją – leidžiu laiką prie nuošaliau esančių gaiviųjų gėrimų palapinių.

Nors thrashas nėra mano kasdienis alaus bokalas, tačiau Legion Of The Damned grodami net iš tolo privertė it magnetu nutempti savo geležinę širdį prie Pikuolio scenos. Finale – olandai sutvojo iš ties puikų setą, ką rodė gausus ir niolikamečių, ir kam per 40, ir plikų, ir gauruotų ratelis palei sceną.

The Hu fenomenas, išskirtinumas ir unikalumas. Nežinau ar tai buvo tik mano viso festivalio headlainerių headlineriai, bet kad absoliučiai visi sugužėjo, kas dar buvo gyvi tą vakarą prie Perkūno scenos, buvo daugiau nei akivaizdu.

Keleta metų atgal teko pasidomėti mongoliška sunkiosios muzikos scena ir tuo metu joje buvo vos viena, jei neklystu, kiek labiau prasimušusi hard rock‘ą grojanti grupė. Tačiau atsirado gerklinio dainavimo ir sunkiosios muzikos „hibrido“ bandų ir ši mongoliška sunkiosios muzikos scena įgavo platesnį pripažinimą (Grupė Tengger Cavalry buvo vieni tų pradininkų).

Gerklinis, orą raižantis, giedojimas; archajiniais instrumentais išgaunamas mongoliškas folkas, derinamas su sunkesnės tonacijos sąskambiais; bei užkrečiamas, vieno iš narių, energingumas savo charizma kalė geležį nuo raudonio iki baltumo. Įsitikinau, kad The Hu turi visai ne 3 dainas savo repertuare, kaip maniau, bet užtikrintai pilnavertiškam pasirodymui. Belieka tik sulaukti debiutinio pilno grupės albumo ir kartoti juos dar kartą, kituose, Žaibuose?

Po charizmatiškųjų mongolų – nusinešiau save tiesiai prie laužo, kurio šviesa nuo nuovargio guodė ir gaivino mane. Hellhammer – buvo tas paskutinis vinis į mano karstą, pavadinimu lova, tik ar tai tapo viso festivalio vinimi? Mano nuomonė apie dirbtinai prikeltas grupes, ypač, jei iš pradinės grupės sudėties neliko bevik nieko, yra gana neigiama.

Bet, kad ir kaip būtų – legendas reikia gerbti, o Hellhammer yra prie pastarųjų. Klausyti paauglystės laikais, buvo vieni pirmųjų, kurie įvedė į spalvingąjį juodųjų blėkų pasaulį. Ir visgi dvejonės pasitvirtino, mat pasirodymas nebuvo kažkuo ypatingas. Mano asmeniniai favoritai visgi liko The Hu – tie, kurie dar tik pradeda savo istoriją ir yra naujieji, būsimieji ar jau esantys vėliavnešiai.

Pirmadienio rytą iš visų pakampių lindome it išgręžti, bet nesulyginti skalbiniai. Šventė jau baigėsi, naujos reikės laukti ištisus metus. Tačiau gera pusė – žinome, kur būsime lygiai po metų. Žinome, kad būsime čia laukiami ir vėl bus naujas „giminės“ susibėgimas. Į šventę, kuri mums yra metalinės Kalėdos ir Naujieji viename.

***

Nuotr. aut.: Deividas Gailevičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *