Philip Glass Vilniuje: įstabus dviejų valandų sapnas

Tik trys koncertai Europoje ir vienas jų būtent Lietuvoje. Galbūt sentimentai savo šaknims, galbūt puikūs 2014-ųjų metų koncerto įspūdžiai, bet Philipas Glassas ir vėl Vilniuje. Pasklidus pirmosioms žinioms apie maestro vizitą buvo kalbama, jog pasirodymas vyks ten kur į krantą ritasi jūros bangos – Palangoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad koncertas perkeliamas į Neries kaimynystėje    stūksančią sostinę, į Vilniaus kongresų rūmus, ten kur ir prieš du metus. Tąsyk koncerte nesudalyvavau, bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad ir tuomet rūmai buvo tokie pat sausakimši, kaip ir šį kartą. Vieną ausim teko nugristi, kad prieš prasidedant koncertui tebuvo likę vos septyni nenupirkti bilietai.

Salėje prigesus šviesomis į sceną pristatyti koncerto išėjusi moteris užčiuopė labai opią šių dienų problemą –  nepaliaujamą terminų kultinis ar legendinis vartoseną. Beriam juos į kairę ir į dešinę nė nesusimąstydami apie juose slypinti turinį, o kai atvyksta tokios asmenybės, kaip P. Glassas, imame stokoti žodžių, nes vartoti turinio prasme devalvuotus kultinį bei legendinį nesiverčia liežuvis, o pirštus ima kaustyti paralyžius, neleidžiąs baltą popieriaus lapą „papuošti“ minėtais epitetais.

maxresdefault

Apmąstant šio kūrėjo nueitą kelią, atmintyje išnyra ne taip seniai perskaitytas Antono Čechovo apsakymas „Nuobodi istorija“. Viename jo skyrių pagrindinis veikėjas, ypatingai nusipelnęs profesorius Nikolajus Stepanovičius, pasakoja apie savo padėjėją Piotrą Ignatjevičių. Šis, anot profesoriaus, darbštus, daug skaitantis, rašantis, tačiau aklai, vergiškai seka autoritetais, užgožia savarankišką mąstymą, stokoja fantazijos ir išradingumo, todėl tėra darbininkas moksle, bet ne šeimininkas. Perkeliant šį epizodą į nūdieną ir į P. Ignatjevičiaus vietą įstačius P. Glassą, plunksnos virtuozas A. Čechovas, N. Stepanovičiaus lūpomis, apie kompozitorių prabiltų visiškai kitaip ir šį papuoštų šeimininko aureole, bet ne darbininko.

Pravėrus P. Glasso kūrybos skrynią pasipila šimtai kūrinių – garso takeliai filmams, operos, simfonijos, kompozicijos styginių kvartetams ir dar begalės kitų. Pasirinkimas platus ir kompozitorius lapkričio 10–osios vakarui pasirinko etiudus fortepijonui – dvidešimt kūrinių, kurių trukmė – kiek ilgėliau nei dvi valandos. Pirmieji dešimt etiudų buvo baigti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o likę – jau perkopus XXI-ojo šimtmečio slenkstį.

Koncertas, kaip ir kūrinių atsiradimo istoriją, buvo padalytas į dvi dalis, kas atvėrė galimybes muzikinei komparatyvistikai. Apie vieną iš galimų skirtybių prabilo pats P. Glassas pristatydamas antrąją koncerto dalį, kurioje, anot jo, klausytojų laukia sudėtingesni kūriniai, nes dirbdamas ties antrąją etiudų dalimi kompozitorius nenorėjo vien tik pakartoti to kas buvo, bet ir siekė patobulinti grojimo fortepijonu įgūdžius. Viliuosi, kad dualistinė koncerto programa kiekvieno klausančiojo galvoje suraizgė individualų gijų tinklą, bylojantį apie tam tikras skirtybes ar bendrybes tarp skirtingais laikotarpiais parašytų etiudų bei leido apčiuopti paties kompozitoriaus kismą.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=_IZrg4RYKic[/youtube]

P. Glassas įžanginėje kalboje netuščiažodžiavo ir pristatęs kartu grosiančius pianistus (apie juos vėliau) sėdo prie prietemoje skendinčio fortepijono. Sulig pirma nata į salę ėmė plūsti kinematografiški, minimalistiniai (miniu šį terminą, nors pats kompozitorius jo kratosi), vis atsikartojančiais motyvais pasižymintis etiudai. Kiekviena nata nešė prasmę ir smigo į susirinkusiųjų širdis.

Atlikęs pirmuosius etiudus P. Glassas juodai baltų klavišų lauką užleido svečiui iš Maskvos Antonui Batagovui –  vienam žinomiausių dabartinių Rusijos pianistų, kurį 2008-aisiais dienraštis „Los Angeles Times“ pakrikštijo rusiškuoju Terry Riley. Kad ir koks talentas A. Batagovas bebūtų, asmeniškai man, jo etiudu atlikimas pasirodė, kiek šaltokas bei statiškas. Viskas profesionalu, bet trūko emocijos. Galbūt kaltas santūresnis paties pianisto būdas, juk ne kiekvienas gali būti toks ekspresyvus kaip Keithas Jarrettas.

Po A. Batagovo į sceną žengė mūsų krašto pasididžiavimas Petras Geniušas, kuris kiekvieną kongresų rūmų kertelę pripildė grožio. Asmeniškai man P. Geniušo atlikti penktasis ir šeštasis etiudai buvo tai, kas tą vakarą pakylėjo arčiausiai Aukščiausiojo, tai buvo tai ką senolis Arthuras Schopenhaueris laikė gryniausia meno forma.

Toliau fortepijoną virkdė iš Niujorko atvykusi Jenny Lin, puikiai pratęsusi P. Geniušo liniją. Gracija ir jautrumas sklido su kiekvienu klavišo paspaudimu. Grojančioji ne tik transliavo tai ką sukūrė P. Glassas, bet ir pati išgyveno kiekvieną kūrinio natą. Nutilus  J. Lin atliktų etiudų garsams vėlei į sceną įžengė pats kompozitorius užbaigęs šio jaukaus vakaro pirmąją dalį.

Antroje koncerto dalyje scenarijus toks pat, tik minėtieji pianistai jau atliko po tris etiudus ir tik vieną pats P. Glassas. Neatmetu galimybės, kad koks nors pilietis, aną vakarą buvęs Kongresų rūmuose, galėjo reikšti nepasitenkinimą, kad štai ateinu į P. Glasso koncertą, o šis tik ketvirtadalį kūrinių groja pats. Bet vertėtų pabrėžti, kad prie P. Glasso vardo pirmoje vietoje puikuojasi žodis kompozitorius, o ne pianistas ar atlikėjas, todėl pasirinktas formatas visiškai suprantamas. Susirinkusieji turėjo galimybę išvysti ne tik patį maestro, bet trys pasaulinio lygio pianistus, pasigerėti kaip kiekvienas jų atskleidžia to paties kompozitoriaus kūrinius, kaip atsispindi kiekvieno iš jų asmeninis santykis su P. Glasso kūryba. Tai tiesiog neįkainojama patirtis, kurią, sprendžiant iš gausių ovacijų nutilus paskutinio 20-ojo etiudo natoms, įvertino pilnutėliai Vilniaus kongresų rūmai, dar nesuvokę, kad netrukus teks pabusti iš šio įstabaus dvi valandas trukusio sapno.

 

 


Žymos:, , , , , , ,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą