Bliamba kaip suprastėjo „Volfo Engelman Nealkoholinis“ alus

Rašau ir nesitiki. Pamenu kaip seniau su valiūkiška šypsena skaitydavau alaus mėgėjų nusiskundimus, kad „Varniukai pasidarė Coca cola“, ar „Švyturio Nefiltruotas tapo atrabotke“, ar kad „va seniau Vilniaus Alus, tai buvo alus“ Tos kalbos man sukeldavo gardų juoką, nes aš kiek gerdavau, tiek man taip pat skanu viskas būdavo. Bet štai išaušo ta skaidrioji, kuomet nustojau vartot alkoholį, tačiau arbatą su kava juk neatsisakysi paįvairinti kažkuo kartesniu ir subtilesniu? Štai ir pamačiau tada, kad pokyčiai tie „ne į gera“ iš ties deja su alumi vyksta.

Bene vienareikšmiškai geriausiu LIETUVIŠKU nealkoholiniu alumi laikytas, o apskritai bendram tope jis imdavo ar antrą, ar trečią (nuo nuotaikos) vietą, tai „Volfo Engelman Nealkoholinis“. Kuomet nulupdavau korką – seniau subtiliai nosį pakutendavo gaziukas. Dabar to nėra. Spalva man jo itin patikdavo, nes tai būdavo ne dar vienas kažkas tarp rudo ir žalio klonas, o brandaus ir sodriai tamsaus gymio juodvarnis. Na, ir galiausiai skonis… Subtilus degintos duonos kartumas, derintas su raiškia apynių gausa, beigi karamelinis salyklas. Pasaka. Atrinkta, paskaičiuota ir su supročiu išvirta. O ne kaip kiti nuliniai nealkoholiniai – chemija + H2O.

Bet kas iš to viso liko? Vanduo su šlakeliu Mendelejevo. Ir pokyčiai šie, beje, gana neseni. Iš pat pradžių, pamaniau, kad ant brokytos partijos užsiroviau, kuomet tradiciškai šventiškai pirmadienį iš “IKI” su 10 butelaičių išėjau savaitei. Bet štai beveik mėnuo jau kaip geriu gazirofkę, kuri savo švelniai sūriu skoniu primena… Žodžiu, nebeliko nei raiškumo, nei aštrumo, nei brandumo. Kas baisiausia, jog savo anti-kokybe jis praktiškai iš kart susilygino su rinkos blogiausiuoju – „Kalnapilio Nealkoholiniu“ (kuris beje pastaruoju metu išleido naują produktą Nealkoholinių linijoje pavadinimu “Premium”, kuris rodos yra iš ties geresnis, nei senasis minimas variantas).

Šiaip ar taip, aš dar nenurašau “Volfo Engelman” – iš ties nuostabus buvo alus. Tačiau “Iki” jau praktiškai apleidau (kurioje jis platinamas), o iškeičiau į “Maximą”, kurioje pardavinėjami kiti kur kas gyvesni alaus variantai. Visi trys yra pateikti aukščiau esančioje nuotraukoje. Visų pirma pastarojo mėnesio numeris vienas – importas iš Rusijos „Sibirskaja Korona“. Ir raišku, ir gaivu, ir savita. Antroje vietoje eina importas iš Vokietijos – Kvietinis Nealkoholinis „Krombacher“. Bene labiausiai panašus savo skoniu į alkoholinį alų. (kas aišku yra neįtikėtinai gerai!) Na, ir trečia vieta „Norfoje“ randamas žydiškas, duonos skonio, nealkoholinis alus, kurį vertinu už raiškų savitumą.

Ką gi, turbūt daugeliui beskaitant gomurys praktiškai išdžiuvo nuo noro išgerti, ane? Ir iš ties dar galėčiau gana nemažai porint apie kaštavotus ar nuolatos provyjamus nealkoholinio alaus rūšis bei brandus. Tačiau pradžiai apsiribokime aukščiau išdėstyta info, kuri tikiuosi ne tik man, bet ir tau yra aktuALUS dalykas. Ir kas be ko tikiuosi šis straipsnis pravers ir gamintojui, nes nuoroda jam bus nusiūsta. Nes viskas tik tam, kad būtų ko jaukiai vakarais išgeria.

4 Komentarai apie “Bliamba kaip suprastėjo „Volfo Engelman Nealkoholinis“ alus

  1. O man tas Engelman labai prastas pasirodė, pirkau maximoj, iškart nurašiau.. Apskritai, pradėjus paieškas skaniausio nealkoholinio alaus kiekvieną kart pirmą gurkšnį nurijus sekė nusivylimas, iš ragautų Becks, Švyturio, Engelman, Kalanapilio (šitas tai net šlykštokas), kažkoks vokiškas negirdėtas, Sibirskaja Korona, Melnik kažkoks ir dar pavadinimų nepamenu, nu nieko gero, taip nusprendžiau, kad nieko gero be tų laispnio neišgausi, o gaila, pats skonis alaus man labai priimtinas, o laipsnių vartoti nebegaliu, na bet dar nenuleidau rankų, pabandyti žadu Erdinger ir Krombacher, gal šitie sužavės 🙂

    • „Melnik“ labai nekoks alus, nors parašyta „naturalnyje ingridienty“. Becks – norėčiau išbandyt, tik neužtaikiau prekybcentriuos pamatyt. Švyturys man kažkoks nei tai taip nei tai ne. Toks visiškas neįdomus beisikas, tad neperku jo beveik.

      Kas dėl Erdingerio ir Krombacher, tai ties vienu gali nusivilti, ties kitu gali būti kad liksi sužavėta. Abu yra kvietiniai, bet tarkim Erdingeris – brangus gyvatė, ale pirmus kartus kai jį gėriau, beveik nepajaučiau, kad ten kvietinio turi būt ar šiaip ko ypatingo. Kol etiketėj neradau parašyta „Kvietinis“. Toks be išraiškos alus ir tikrai, manau, nevertas tų 4,5 ltl (ar kiek jis ten kastuoja). Gal čia subtiliam skoniui skirta? 🙂

      Na, o apie Krombacher jau rašiau straipnyje. Jis pas mane yra top-3’tuke – labai labai gerulis. Sakau, kiek teko nealkoholinių gert tai šis – panašiausias i alkoholinį. O kuo nealkoholinis labiau primena alkoholinį, tuo jis kas be ko geresnis, haha.

      Dar, jei netyčia lankysies Lenkijoje, tai pratestuok Bavaria Kvietinį. Gaila Lietuvoj yra tik paprastas nealkoholinis Bavaria, o kvietinio neužvešta. Atsimenu prieš 2 metus dar vartodamas akoholinį alų, gerdavau nealkoholinį kvietinį Bavaraijos ryte ant pachmo:). Visi i mane keistai žiūrėjo, siulė guminė moterį, kas be ko, bet anyway:). Tad jei tada alkoholinį alų vartojant – šis nealkoholinis kvietinis buvo išties gardus – tai šį tą sako. 🙂

  2. Sveiki,

    Perėjau ir aš ant nealkoholinio alaus 🙂 Gal teko girdėti ar matyti kur tamsų nealkoholinį alų, ar čia Lietuvoje ar kur pas kaimynes?

    • Sveikas, Jonai. Lygiai ta pati problema pas mane. Net uzsienyje kiek vasara tko keliaut, tokio alaus – nerasta. Ir netgi tokio tipo „svajones“ kaip PILSTOMAS nealkoholinis alus ir to deja ner. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *