Somov and Jazzu yra Lietuvos muzikinės padangės žvaigždės. Gavo MTV statulėlę, surenka anšlaginius koncertus, sceniniu įvaizdžiu stebina ne vieną H&M klientą, o ir šiaip balades parduoda jie kaip drūtos moterys Kalvarijų turguje žydinčias gėles. Paskutinį sykį lankiausi Jų koncerte Šventos Kotrynos bažnyčioj ir buvo taip boooring… Grojo baladę, po baladės, stilius nekinta, tos pačios, sakyčiau nuvalkiotos dainos, chebra eina ta pačia vaga, kuri po koncerto kas paradokslau, aplodismentais nugali bet kokią neišmatuojamą akustiką. Ir kodėl gi jie turi jausti vargą? Jei visiems patinka. Tad koncerte Teatro Arenoje kažkokių revoliucijų – nesitikėjau. O gal?

“Tai mūsų neabejotinai geriausias albumas kokį tik esame išleidę” – teigė, vokalinę dovaną paveldėtą iš tėvų, beigi dovanotą nuo Dievo, Jazzu. Po koncerto nepirkau CD specialiai – man pasirodymo biso metu norėjosi be eilių prie rūbinės gaut striukę, nes lietus pliaupia lauke, tad kuo grečiau išsinešdint į šiltus jaukius namus. Kur klausyčiau dark ambiento, Maiklo Džeksono, seno gero Gianni Morandi Melodia vinilo ir kitaip “užtvirtinti” įspūdį iš vykusio pristatomojo dueto koncerto su grupe.

O jam tikrai buvo ruoštasi. Tikrai įspūdinga scenografija, gausus gyvos muzikos ansamblis, pritariantiji vokalai ir net netgi mergičkų choras. Jazzu be to, kad keitė garderobą reguliariai, dar ir migravo scenoje, būdama jos tai vienoje tai kitoje pusėje, tiek be abejo centre ant pjedestalo. Buvo ir lyriškas pragrojimas jos su  fortepionu, buvo ir svaigus duetas su Leonu Somovu, kurio metu jis pjaustė akustinę gitarą kaip koks a.a. Jeff Hannemanas, buvo ir šmaikščių pokalbių tarp dainų tarpų. O Egidijus Dragūnas netgi nepasibodėjo numest gėlių puokštę į sceną (be vazono) – kas kad ne į rankas, nes iš baimės Jazzu nedrįso prie jos arčiau artintis. Aha, tikras chuliganas.

O dabar apie muziką. “Ši daina yra apie nuogą sielą” – rašė Jazzu socialiniame tinkle, kurio aš vardan savo ramybės, nenorėčiau įvardinti. Mamontovas kaip tikras badass dadėjo apie šmota perfrazuotai – “apie nuogą Selą”. Baladės – tai kuo pasižymi šis kokybiškas duetas. Vakaro sensacija, kurią aptarinėjo po premjerinio koncerto penktadienį ir dauguma liejo nuoskaudą, kad grupė nesugrojo “Tik Pasilik”. Ačiū dievui. Bet čia galėčiau ir klysti, nes neišlaukęs, išnešiau kudašių iš performanco – nebeklausęs biso. Tad gal dainuša ir buvo, su tokiu atlikimu kai vietoj Jazzu, šį šlagerį dainuoja susirinkusios dailiosios lyties atstovės. Kaip “Sel” koncuos “Foje” koverį “Saulės miestas” bliauna visi (nes Selas be fonuškės tiesiog ne itin ką ištraukia. be “wiki wiki wou wej”).

Koncertui pasibaigus – nerizikavau pirkti kompakto. Bet parsipūsti nemokamai teks – visgi pirmi albumai man tikrai patiko, nors juose ypatingų revoliucijų vėl gi nebuvo. Koncerto metu skambėjusios dainos – prie to pačio. Grupė nieko nekeičia iki dabar – suokia love songus, taip priversadami ne vieną industrial muzikos gerbėją apsipilti ašaromis ir ploti dėl to, nes baladės juk – patinka visiems. Tačiau, tačiau… Užsiciklino projektas ties tuo ir kaip reikiant. Beklausant naujas dainas, sėdi sau parėmęs galvą, na, liūliuoji ir vis mąstai ar dar spėsiu po visko į vakarinį “Scanoramos” seansą.

“Sugalvoki norą”? Kažkas panašaus į žodį “nenuobodu”. Patirtas katarsis pasirodymo metu buvo poros metų senumo singlas “Pretender“. O daugiau? O daugiau čiučialiulia, duokit išgert espresso dvigubo, kad neimtų miegas ir neparinkit, kad fotografuodamas aš jums trugdau klausyti  dainų apie nuogą Selą. Aš nesakau kol kas, kad projektas išsisėmęs ir nebeįdomus. Tą pasakysiu paklausęs “Leeds And Seas” iš Linkomanijos. Bet tie prieš koncertus išleisti du singlai, sulaukę šimtos štukų peržiūrų – mane asmeniškai itin nuliūdino. Verkšlenimas, kokia dar nuoga siela? Va koks naujausias darakmbientinis “Lustmord” albumas – netoli to, ašarų.

Pasirodymas vizualiai – aukščiasias pilotažas. Tinkamos šviesos, jų žaismas, dinamika, pritaikytos dainos atmosferai. Garsas kaip ir neblogas, salė kaip minėjau – sausakimša, nors koncertas – antras iš eilės. Tačiau “Pretender” man asmenišaki buvo viskas – nors ir žinomas virš metų ar daugiau. Daina apie nuogą Selą – kertinis singlas. O kitos..? įpilkit dvigubą espresso! Kas paradoksaliausia, aš – baladžių fanas. Tokios dainos kaip “Heal The World”, “Enjoy The Silence”, “Nothnig Else Matters” kerta per paširdžius taip, kad net tinka, bet kuriuo paros metu.

Bet kai grupė jau su trečiu savo disku groja ta pačia korta, nors ir be abejo keisdami savo garso konceptą – man jie pasidarė nuobodūs ir nykūs. Nebeidomūs, nuvalkioti. Juokėsi čia iš manęs matai, kad ko užsirašęs į “Scorpions” koncertą – kuris vyko Siemense valanda vėliau nei dueto baladės. Nežinau kaip paaiškint šį pasirinkimą, bet, kad “Wind of Change” neišgirdau, kuris būtų pranokęs tą visą scenografinį ir šviesų žaismo triumfą – neabejoju. Sakė vienas kentas, kad ką tu čia “Scorpai”… Į “Boney M” tada geriau varyk. Bet va kaip tik gavos, manau, atvirkštinis variantas, kuriame bent kažkas panašaus į rock’rollą būtų buvę, o ne nuolatinį snaudimą.

Žodžiu, verkiau mintyse per tas visas balades nekreipdamas dėmesio į  kontekstą, bet, kad metalas vis gi ima po truputį populiarėti Lietuvoje kaip devyniasdešimtaisiais – šį tą pasako. Tikiuosi, suprantat, kad tai tik – ironija. Malonu, kad galbūt aš buvau išgristas, kad nebegrotų kiaunių himno “Tik pasilik” po išsakytos kritikos. Daina, kuri tinka geriant ir daužant bokalus su visu jo turiniu, bei vyriškai apsikabinus besibučiuojant. Tad viena kas lieka – projektui nuožmiai linkiu keistis iš esmės. Kaip, kad kokius “Placebo” kritikuoja, kad jie metų iš metus mina ta pačia vaga, taip ir duetui galioja tas pats. Linkiu daugiau “Pretender” ir netgi “espresso, chili peppers and thrash metal” studijoje beįrašinėjant. Jei reikia galiu parūpint tokio muzono kompaktų.

Dabar gi, kai pamatysiu artėjantį grupės koncertą – tai eisiu tik į tokį, kuriame jis bus sugrotas vien akustiškai. jokios elektronikos, jokių būgnų, o intymus pasisėdėjimas jaukiame klube ar kokiam Rusų Dramos Teatre. Kiekvienas juk turi stilių, bet reikia kažko daugiau. O ne vien “I love you in your tragic beauty” ar “kill me softly with this sweet song”. Nesakykit Juste ir Leonai – akustinis koncertas – gera mintis, kaip ir thrash metal improvizacijos Jūsų būsimuose koncertuose.