Tuštuma, juoda tuštuma – tik tai kirbėjo mano galvoje mąstant apie tai, ką čia parašius apie 2014 m. Lietuvos dainų šventę. Tiek visko įvyko, tiek visko matyta, tokie įspūdžiai, o mūzos kaip neaplanko, taip neaplanko. „Kas čia per velnias, kad taip nesirašo?“ – dūmojau spoksodamas į tuščią ekraną. Matyt atsakomybės našta, galvoju dabar. Dainų šventė tai ne šuns papas.

Apie ją vienareikšmiškai pasisakyti yra labai sunku, nes tiek daug reikia aprėpti – nuo gėrio, kad važinėjo naktiniai autobusai; tikrosios dainų šventės dvasios paieškų; įvertinimo, kiek visas šis džiaugsmas kainuoja, kiek ją sudergė sovietmečiu rengtos dainų šventės; dabartinio jos poreikio klausimų iki iš visos Lietuvos ir pasaulio suvažiavusių šventės dalyvių įspūdžių, užkimštų gatvių, bendro Dainų dienos išgyvenimo su Vingio parke susirinkusiais tūkstančiais besišypsančių žmonių ar tiesiog gerai praleisto laiko kartu su draugais. Žodžiu, tai milžiniškas renginys. Jis nepalieka abejingų, paliečia mus visus. Todėl ir jaučiu tą atsakomybę kuo geriau šią šventę nušviesti ir kuo geriau ją pristatyti mielam skaitytojui.

Idant tai būtų pasiekta, pačioje pradžioje pateiksiu trumpą istorijos pamoką. Pirmoji dainų šventė Lietuvoje buvo surengta dar 1924 m. Tačiau Latvijoje ir Estijoje panašios šventės buvo rengiamos dar nuo XIX a. II-os pusės. Dažnai manome, kad dainų šventės yra grynai Baltijos šalių išmislas. Iš tiesų dainų švenčių tradicija kilo Šveicarijoje ir Vokietijoje XIX a. viduryje, – kaip plintančių masinių švenčių, nacionalizmo ir muzikinio proveržio, sąlygoto liuteronybės, išdava. Vėliau ji išplito po kitus kraštus ir galiausiai pasiekė ir mus.

Svarbu pabrėžti, kad tai buvo ne bet kokie kraštai, o tie, kuriuose buvo jaučiama stipri vokiškos kultūros įtaka, tarp jų ir Latvija su Estija. Lietuva šioje draugijoje pankuoja – čia pirmuoju smuiku griežė lenkiška kultūra, tai buvo vienintelis katalikiškas kraštas, kur tokios šventės prigijo, čia buvo vykdoma rusifikacijos politika ir stengtasi slopinti bet kokią tautinę kultūrinę ar politinę veiklą. Tokia ypatinga krašto kultūrinė ir politinė vidaus padėtis XIX a. ir lėmė, kad pirmoji dainų šventė pas mus buvo surengta tik 1924 m.

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvoje buvo surengtos 3 didelės dainų šventės. Tačiau tik retas iš mūsų žino šiuos faktus. O jų nežinant negalima tinkamai įvertinti ir paties reiškinio. Dažnas gali nurodyti tik sovietmečiu rengtos šventės, o jos iš tikrųjų tęsė tarpukario švenčių tradiciją. Tad tūlas skuba daryti išvadas, esą dainų šventės yra grynai sovietinis reliktas. Iš čia kyla dažnai sutinkamas priešiškas nusiteikimas šių švenčių atžvilgiu ir jis neretai perduodamas savo vaikams.

Daugumai tokių kritikų yra tekę asmeniškai susipažinti su sovietiniu režimu. Tai laikais visose gyvenimo sferose buvo vykdoma grubi, bet neefektyvi ideologinė indoktrinacija, todėl daugelis tuo laikotarpiu gyvenusių asmenų turi išsiugdę natūralią reakciją atmesti viską, kas „nuleidžiama iš viršaus“. O po Antrojo pasaulinio karo buvo suformuotas kaip tik tokiais principais paremtas Lietuvos dainų švenčių modelis.

Dainų švenčių organizavimu užsiimdavo valdžios išlaikomi asmenys, valdžia negailėdavo joms pinigų, todėl buvo įmanoma surengti įspūdingo masto renginius, sukviesti tūkstančius atlikėjų. Suvokimas, kad dainų šventės labiau reikalingos sovietiniam režimui, o ne tautai ir lemdavo neigiamą jų vertinimą. Jos buvo suterštos sovietinio totalitarizmo. Tokios dėmės, matyt, taip lengvai nenusiplauna, tad dažnai neigiamai vertinamos ir dabartinės Lietuvos dainų šventės. Dabar „ant jų stumti“ yra net savotiškas garbės reikalas. Taip jaunasis liberalas išreiškia savo individualybę, nusiteikimą prieš menamą bandos jausmą, demaskuoja masiškumą.

Šiais laikais Lietuvos dainų švenčių tradicijos tęstinumas yra saugomas atskiru Lietuvos respublikos dainų švenčių įstatymu. Dedamos didžiulės pastangos, kad jos netaptų muziejiniu eksponatu. Pamažėle žengiama atsinaujinimo link – šokių dienoje ar ansamblių vakare sovietmečiu parašytus kūrinius keičia naujos kartos kompozitorių kūriniai. Jie radikaliai skiriasi nuo tikrai šlykščios jungtinės sovietinių chorų ir vadinamųjų liaudies instrumentų orkestrų (sudeginčiau visus skrabalus) skleidžiamos kakofonijos, kuri, deja, vis dar dominuoja šių renginių programoje. Nuo 1990 m. dainų šventės metu pradėta rengti folkloro diena, kuri, teigčiau, išaugo į patį gyviausią šventės renginį, tikrą skruzdėlyną. Šiais metais pirmą kartą surengta ir teatro diena. Taigi viskas kaip ir geryn, dainų šventės idėjiškai reabilituojasi.

Tad štai tokios tos mūsų dainų šventės. Atsiprašau skaitytojo, jei jis iš karto tikėjosi šventės raporto – manau, kad šį įžanginė dalis tiesiog būtina. Kartu tikiuosi, kad skaitytojas sužinojo šį bei tą naujo ir dabar šias šventes galės vertinti kur kas blaiviau, be jokio išankstinio nusistatymo.