“IAMX” Lofte: taip reikia kurti meną

Kokybiško turinio koncertai tampa kasdienybe, o tai skaudžiai atsiliepia dažno melomano piniginei. Paskelbus apie dar vieną kilo klausimas – kas per velnias tas „IAMX“? Paskaičius reklaminius tekstus spaudoje apie sąsajas su „Depeche Mode“, „Nine Inch Nails“ ar „Placebo“ muzika, atsilaikyti darėsi vis sunkiau.

„IAMX“ yra aliuzija į pirmosios Chriso Cornerio (beveik Cornelio) grupės „Sneaker Pimps“ albumo pavadinimą „Becoming X“. Tikrai gan keistas ir savyje savotišką mintį koduojantis pavadinimas su dar įdomesniu kūrėju priešakyje. Chrisas Corneris primena senosios kartos menininką, kuris ilgainiui metė baltą pirštinę muzikos industrijos klerkams. Kodėl ir kaip? Nežinau. Tačiau net dvidešimt devynis milijonus perklausų last.fm platformoje turintis projektas už išankstinį bilietą į koncertą neprašė net devynių eurų sumos.

12823372_969763439786034_3217955789289925645_o

Apie laisvos sielos kūrėją galima kalbėti daug ir ilgai, tačiau laikas muzikai. Užėjus į LOFTĄ išsisklaidė bet kokie išankstiniai nuogastavimai apie galimą apšildymą. Jau iš anksto išstatytos audiovizualinei daliai reikalingos priemonės liudijo apie būsimą kokybišką spektaklį be papildomų warm-upų. Lygiai kaip ir žadėta, 20:30 val., prasideda intro garsai ir į sceną viena po kitos traukia seksualiais rūbais apsitaisiusios merginos. Kaukėtas ir paskutinis iš paskos žengia ir projekto kūnas bei siela.

Kaukės ir kostiumai yra neatsiejama šio “IAMX” pasirodymų dalis. Chriso talkininkės traukė akį ir puikiai papildė charizmatiško atlikėjo pasirodymą. Vizualiniai sprendimai tik dar labiau traukė į kūrėjo paruoštą elektronikos ir sintezatorių garsų visumą. Kokybiškas atlikimas yra viena, tačiau pati programa ir gabalai neatrodė per daug besiskiriantys vienas nuo kito. Kažką sau galėjo rasti ir po aštuoniasdešimtųjų synth-popo bangos savo muzikos neberandantis veteranas. Tokių, beje, buvo. Kaip ir tamsių gotų.

12794660_969763726452672_4450293021245138568_o

Užkietėjusį „Nine Inch Nails“ faną tą vakarą ausį pasiekę garsai džiugino iš esmės. Tačiau vietomis kūriniai buvo kiek per vienodi. Bent jau jų sumanymas. „Aphrodisiac“, „Happiness“ ar „Insomnia“ primena labai panašios struktūros kūrinius persmelktus minėtoms legendoms būdingų garsų. Panašumas tik iš pirmo žvilgsnio. Žvelgiant kitu kampu – kiekvienas kūrinys turi savų kabliukų ir nenuostabu, kad grupė tokia populiari tarp klausytojų. Gerų gabalų ir singlų jie tikrai turi.

Kiek užtruko? Neprisimenu. Tačiau veiksmas tikrai neprailgo ir pasirodymą drįsčiau vertinti kaip solidų spektaklį, kuriam kūrėjas ruošėsi tikrai atsakingai. Iš tiesų netrūko turbūt nieko, viskas sustyguota pakankamai atsakingai. Na, o lyg iš anų laikų Andy Warholo kompanijos atsklydusiam Chrisui Corneriui telieka patapšnoti per petį ir pagirti. Šauniai padirbėta.


Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą