Trečias (?) kartas Lietuvoje nemelavo. Eltonas Johnas Vilniuje sukūrė magišką spektaklį. Eltono Johno koncerte šėlo garsenybių minia. Tokiomis antraštėmis būtų galima pradėti šio koncerto apžvalgą. Tuščios antraštės dažnai palydi legendinių atlikėjų koncertų apžvalgas. Toks ir tebūtų koncertas, jeigu į jį keliautume tik dėl garsenybės statuso.

Nesu ir niekada nebuvau didelis sero kūrybos gerbėjas. Tai lėmė paprasta priežastis – augant Eltono egzistavimą priminė tik vienas kitas per M-1 radijo stotį užgrojamas šlageris ir liūdnos atminties hito „Sorry Seems to Be the Hardest Word“ versija su tuo metu itin populiariu boybandu „Blue“.

Tačiau be viso to man, kaip populiariosios kultūros trivia faktelių mėgėjui, žinoma, kokią įtaką ir kokį statusą savo laiku turėjo atlikėjas. Pripažinkime, kultinis statusas svari priežastis apsilankyti koncerte. Taip padariau aš, taip padarė ir, anot Ramūno Zilnio, septyni tūkstančiai tariamų ar tikrų Eltono Johno muzikos gerbėjų.

Sero šlovės viršūnė pasiliko kažkur aštuntame dešimtmetyje – tada įrašyti sėkmingiausi albumai, kurie iki šiol sudaro didžiąją programos dalį. Gal ir gerai, nes viena jau naujojo albumo „Wonderful Crazy Night“ pavadinimas liudija apie kūrybinę krizę išgyvenančio artisto siekį kažką veikti. Tą „nuostabią, laukinę naktį“ naujais gabalais seras nervų per daug netampė pasirinkdamas tik du kūrinius iš liūdno pavadinimo albumo.

Dar liūdniau atrodo minėto opuso viršelis.

Kritika yra viena, tačiau būtų negražu nutylėti ir esminių faktų. Koncertas buvo geras, koncertas buvo smagus, koncertas buvo kokybiškas. Nemeluoju. Eltono Johno pasirodymas buvo neperspaustas ir saikingas. Kai tau tuoj septyniasdešimt būtų kiek naivu išspausti daugiau. Šiuo atveju atlikėją gelbėja saugi pozicija ant fortepijono kėdės. O viskas galėtų būti gerokai blogiau, jeigu Eltonas būtų kokio Roberto Halfordo iš Judas Priest pozicijoje.

Laimingų salėje buvo daug, šokių antroje pasirodymo pusėje taip pat netrūko. Tik jaunimo buvo mažai. Gerokai mažiau negu kitų dinozaurų pasirodymuose. Mano atveju Eltono muziką kiek pridengė paauglystėje gerokai arčiau šio laikmečio buvę „Queen“, „Led Zeppelin“ ar Davidas Bowie.

Kaip galima nuspėti iš šio teksto, koncerte susidūriau su apmąstymais apie šios ir anų kartų muzikas. Man praeities herojai patinka, koncerte jaučiausi gerai, tačiau sprendimas (-ai) savo gyvenimo saulėlydį pasitikti vadybininko draugijoje man neatrodo sveikintinas. Turbūt šito man nelemta suprasti. Na, nebent „The Rolling Stones“ atveju, nes šitų senatvė tikrai bijo.