Šeštadienio startas buvo duotas su choreografo Antono Ovčinikovo iš Ukrainos darbu „De.sinchronizacija“ Menų Spaustuvės Kišeninėje salėje. Labai smagus, mielas, jaukus ir šiltas pasirodymas. Taip, netgi tiek padlaižingų epitetų, bet jis to vertas! Šokėjas judėjo mažai, tačiau daug, trimis kalbomis (ukrainiečių, rusų ir anglų) kalbėjo ir bendravo su žiūrovais. Spektaklio tema iš ties paprasta – apie tai koks buvo gyvenimas sovietų valdžios gniaužtuose, ar, kaip mūsuose išsireiškiama, „prie ruso“. Ir koks jis buvo, pasak Antono? Geras?

Nors pasirodymas beveik visiškai neišsiskyrė choreografija, scenografija ar juo labiau kostiumų išradingumu (solistas buvo apsirengęs itin kasdieniškai), bet jis nebuvo skurdus. Muzikine prasme, jo metu teskambėjo vienas vienintelis, visiems vyresnės kartos melomanams, iki kaulų smegenų žinomas elektroninis kūrinys – Space „Magic Fly“, o didžiąją dalį spektaklio A. Ovčinikovas praleido sėdėdamas ant kėdės, pasakodamas įvairiausias istorijas iš sovietinės Ukrainos. Klausiate ar tai buvo nostalgiją menantys monologai? Atsakymas: beveik visi, klausydami solisto pasakojimų, be perstojo šypsojosi.

Buvo pasakota ir apie Space koncertą Ukrainoje, kuris tuo metu buvo totalus kosmosas, nes, įsivaizduokite, Didier Marouani prie akinių buvo prisitaisęs lazerius, o to joks homo-sovieticus gyvenime nebuvo regėjęs. Apie visų vaikų mokyklos valgykloje gertą pieno kisielių su krakmolo gabalais, ir apie tai, kaip būdavo įmanoma gauti „madingų“ drabužių anais laikais. Sakau, faina, šilta, smagu. O prie ko čia „desinchronizacija“ ir kur čia šokis? Nes seniau, t.y. „prie ruso“ viskas buvo sinchronizuota, buvo aišku, t.y. nebuvo laisvių ir pan. Tą ir, beje, Antonas išreikšdavo primityviu šokiu pagal Space muzikinį leitmotyvą. Gi performanso finale ir išvydome tą „desinchronizaciją“ – laisvo judesio proveržis visiškoje tyloje. Su palinkėjimu būti laisvu, ne-su-sinchronizuotu.

Vilniaus Dramos Teatro Mažojoje salėje, esančioje Odminų gatvėje, laukė Norvegijos dueto pavadinimu „Haugen Sisters“ spektaklis pavadinimu „Seserys po 11 metų“. Jame dvi šokėjos (seserys Anne Katrine ir Liv Hanne Haugen) analizavo mirties temą senatvėje. Apie tai koks žmogaus gyvenimas būna esant ties mirties slenksčiu; iškeliami atskirties nuo visuomenės klausimai, jo vienišumas, kasdienio rūpesčio stoka ir t.t. Didelėje spektaklio dalyje analizuojamas to žmogaus santykis su artimaisiais – apie tai kaip reaguojama jam mirus, ilgesio ir gedulo temos bei pan. dalykai.

Temai narplioti ir gvildenti buvo pasitelktos trys išraiškos paradigmos – šokis, dokumentinis kinas (kuris buvo demonstruojamas), bei prie lubų pritaisyti lynai, kurie tampė šokėjas aukštyn / žemyn – tai ilgesio metaforą išreiškiantis leitmotyvas. Bei, žinoma, muzika – itin stipriai suskambo grupės Genesis dramatiškas opusas pavadinimu „Mama“. Demonstruojami dokumentiniai kadrai, buvo seserų giminaičių priešmirtinės gyvenimo akimirkos, kurių dramatiškumą išryškindavo ekspresyvus šokio judesys, bei minėtas „žaidimas“ su prie lubų pritaisytais „ilgesio“ lynais.

Na, ir vakarą karūnavo, iš serijos, „tai ko mes dar nesame matę…“ Jei Antonui Ovčinikovui USSR laikais pamatyti Space su lazeriais buvo kosmosas, tai Prancūzijos šokio trupės „Adrien M & Claire B“ spektaklyje „Hakanaï“ jau aš regėjau kosmosą. Esmė, man asmeniškai, čia buvo ne mintis, ar nagrinėjamų klausimų iškėlimas, o tiesiog toks paprastas dalykas kaip VAIZDAS. Toks, koks jis buvo šiame solo pasirodyme – dar niekur kitur nebuvau regėjęs.

Jau vos užėjus į Menų Spaustuvės Juodąją Salę pribloškė tai ką išvydau – milžiniškas permatomas kubas, o ant jo sienų raitėsi balti ornamentai. Įsitaisiau patogiai kėdėje ir prasidėjo… Kube šoko azijietiško gymio šokėja, o pagal jos judesius, net pačius menkiausius – šoko ant sferos sienų įvairiausi raštai. Viską, į dėmesinį sinergijos efektą, sukoncentruodavo eksperimentiniai elektroniniai garsai, o raštai transformuodavosi į įvairiausius matematinius modulius, schemas ar viražus.

Visą spektaklį maniau, kad užkulisiuose sėdi akyli vizualistikos meistrai (geekai) ir mygtukų / rankenėlių / svirtelių sukinėjimais – priderina vaizdų šokį prie artistės judesių, bet ne! Po spektaklio, kiekvienas norintysis, galėjo užeiti pats ir pamakalavęs rankomis – pajungti šviesos viražus ant kubo sienų savo valion. Tad štai toks “oho!” buvo Prancūzijos šokio trupės „Adrien M & Claire B“ spektaklyje „Hakanaï“.

Nuotraukos Dmitrijus Matvejevas