Spalio 12-14 dienomis Romą drebino didžiausias Europoje inovacijų festivalis „Maker Faire Rome“, tad šis mano įrašas – apie jį. Apie renginį, kuriame galima prisiliesti prie kosmoso satelitų ir ateities ekonomikos. Bet taip pat – prie ištisų miestų, sulipdytų iš lipnios juostos, su lietuvišku Vyčiu centre, prie 3d spausdintuvu spausdintų skulptūrų ir savadarbių oro kondicionierių. Įrašas apie tūkstančius žmonių iš viso pasaulio, trokštančius pasidalinti tuo, ką sukūrė, ir pamatyti, ką daro kiti.
…Bet kaipgi paaiškinti, kas ten tiksliai vyko, jei jau dabar didžioji dalis skaitytojų nori pasitikrinti, ar šis straipsnis labiau recenzija ar mokslinės fantastikos novelė?
Kas tie meikeriai ir ką jie „meikina“
Tad pradedam iš naujo. Pirmąkart apie „Maker Faire“ išgirdau iš savo draugo, 3d dizainerio, kuris laisvalaikiu mėgsta paeksprimentuoti, kurdamas praktiškai nelabai pritaikomus, bet nerealiai smagius išradimus – pavyzdžiui, grojančią koją ar pornoinkilą. Kodėl jis tai daro? Nes juk įdomu. Nes juk iki šiol niekas kojomis negrojo.
Tokių kaip jis ne vienas ir ne du. Tik jei anksčiau visi šie kūrėjai slėpėsi namuose, neprasitardami, ką veikia, o jų pagaminti prototipai rinko dulkes dirbtuvėse ir garažiukuose, tai dabar jie vis drąsiau ir dažniau savo kūrinius ryžtasi parodyti viešai. Kaip jie vadinasi? Meikeriai. Kur juos išvysti? Mažesniame ar didesniame „Maker Faire“.
„Maker Faire“ – techninių kūrėjų ir „pasidaryk pats“ šventė
Meikeriu yra ar gali tapti kiekvienas iš mūsų – jei pagal savo specialų receptą verdame spagečius ar kuriame rūbus, jei grojame savadarbiu instrumentu iš atliekų, ar patys įrenginėjame šviestuvus, kuriems nereikia elektros, arba jei konstruojame savadarbį satelitą, nes norime pažinti kosmosą.
Kaip jau supratote, „Maker Faire“ nėra įprastas startuolių, verslininkų ir mokslo renginys. Tai – paralelė tarp mokslo ir kūrybos, kažkas, kas nebūtinai telpa į įprastus „praktiškų“ išradimų rėmus, renginys, kuris trina bet kokias nusistovėjusias nuostatas, jog mokslas yra skirtas moksliukams, menas – menininkams, o popkultūra – visiems likusiems. Tai – meikerių (techninių kūrėjų) ir DIY (pasidaryk pats) judėjimą švenčiantis festivalis, pirmąkart suorganizuotas 2006-aisiais, San Mateo, Kalifornijoje.
Renginio idėja pasirodė esanti tokia žavi ir paprasta, kad per praėjusį dešimtmetį bendraminčiai, entuziastai ir savanoriai „Maker Faire‘us“ pradėjo organizuoti ir kituose miestuose: nuo Niujorko iki Tokijo, nuo Romos iki Vilniaus. Pamažėle „Maker Faire“ išaugo į renginių tinklą, kai kone kiekvieną savaitgalį kuriame nors pasaulio krašte, paviljone ar mokykloje, meikeriai buriasi į naują šventę.
„Maker Faire Rome“: „mūsų tikslas tapti popsu“
Norintiems patirti atradimų džiaugsmą neiškeliant kojos iš Lietuvos, pasisekė: kiekvieną pavasarį Vilniuje vyksta „Vilnius Mini Maker Faire“. Tačiau jei pasiryžote sudalyvauti didesniame išradimų festivalyje, teks skristi toliau: pats didžiausias Europos „Maker Faire“ rengiamas Romoje. Čia renginio organizatoriams talkina ne tik savanoriai, bet ir miesto valdžia, Romos prekybos rūmai, „Arrow“ investuotojai ir kiti privatūs rėmėjai.
„Mūsų tikslas – tapti kiek įmanoma didesniu popsu“ – taip šeštojo „Maker Faire Rome“ metu drąsiai pareiškė viena organizatorių Ursula Pala. Šiemet festivalis išties sumušė rekordą: visą savaitgalį trukęs renginys išsidriekė gigantiškoje, septynis paviljonus apėmusioje ekspozicijoje. Į „Maker Faire“ susirinko mokslininkai, menininkai, mokytojai, šeimos su mažais vaikais, studentai, investuotojai, būrys žurnalistų ir smalsuolių – daugiau nei 115 000 žmonių.
Ekspozicijų temos varijavo nuo ateities maisto, žemdirbystės, mados, iki daiktų interneto ir robotikos, nuo dirbtinio intelekto iki sveikatos, žaidimų ir kultūros – daugiau nei 700 atrinktų projektų iš 61 pasaulio šalies.
Net ir labai norint, vienos dienos apeiti visą festivalį, nebūtų užtekę. Aš iš vienos vietos į kitą trepsėjau visas dvi. Išgėrusi nesuskaičiuojamą daugybę mėlynos, žalios ir super sveikos kavos puodelių bei pabendravusi su keliasdešimčia vienas už kitą įdomesnių kūrėjų, šeštadienio vakarą baigiau klausydama iš atliekų pagamintų robotų-pankų grupės ir vangiai stebėdama, kaip už Fiera Di Roma paviljonų leidžiasi saulė.
Kojas vos bepajudinau: buvau nuvargusi, bet laiminga, nes jau numaniau, kad kurpdama šį įrašą pritrūksiu žodžių, kaip nusakyti, ką veikiau, tad intensyviai ieškosiu nuotraukų ir video, kad rašydama visąlaik šypsosiuosi, o tekstas skambės kiek naiviai. Bet taip pat žinojau, jog tie, kas nors kartą pajuto „Maker Faire“ nuotaikas, supras: šitas renginys yra pats geriausias vaistas įkvėpimui, tik jį paaiškinti be galo sunku.