Iki šio savaitgalio teko aplankyti 3 Gaidos koncertus, tad trumpai štai keletas eilučių apie juos. Ten kur buvo tikimasi daug – gauta mažiausiai, o kur buvo tikimasi mažai, gauta atvirkščiai – daug ir su kaupu. Tad jūsų dėmesiui ir teismui – subjektyvūs įspūdžiai štai žemiau.
Laurie Anderson proza
Ėjau į šou kaip tabula rasa („švari lenta“ – lot.k.), t.y. per daug nežinodamas apie šią avangardo legendą iš JAV. Tačiau, galiu pasakyti, kad albumas „Landfall“, kurį ji įrašė su Kronos Quartet, man yra vienas geriausių šių metų muzikos leidinių, o programoje šalia žadėtos naujausios medžiagos, taip pat turėjo būti ir klasikos. Tad kaip gi nenueisi pamatyti ir išgirsti gyvos legendos ir sudalyvauti misticizmo seanse?
Klausiau koncertą, kas man pastaruosius 10 metų yra reta – kartu su dama. Mat prieš pat šou, salėje, susipažinau su 15min korespondente Emilija Visockaite ir, kaip priklauso patricijams, o ne plebėjams, įsitaisę pačioje pirmoje parterio eilėje priešais sceną – absorbavome tai ką vieni vėliau apibūdins kaip „Karalienė nuoga“, o kiti „bet tai ko jūs tikėjotės?“ Po renginio sekė nemažai prieštaringų nuomonių apie renginį – panašiai gavosi, kaip su Rogeriu Watersu – tuo biču iš Pink Floyd.
Kas dėl to kaltas? Aha, situacija kada menas yra maišomas su politika – vienas dažniausiai girdėtų ar skaitytų nusiskundimų apie legendos pasirodymą. Dar buvo tokių, kurie teigė, jog jų mama vaikystėje skaitydavo pasakas prieš miegą kur kas sumaniau. Bei jie dar dadėjo, kad per Laurie Anderson koncertą miegas ėmė kur kas labiau, nei nuo gimdytojos deklamuotų skaitinių. Na, bet jūs dabar, galbūt, paklausite manęs „tad, visgi, kaip buvo iš tikrųjų?“ To, kuris šioje situacijoje yra beveik absoliučiai ne kompetentingas.
Atsakymas: pasirodymas – nesužavėjo. Kai einu į kažką kaip „švari lenta“, tuomet tikiuosi tokio efekto, kada kažkas kažkuo nustebins. Ir, kas geriausia, jog dažniausiai pavyksta nustebti geriausia prasme. Šį kartą, klausimas, ar turėčiau pavadinti renginį iš pasirodymo į eilinį pasisėdėjimą? Nes, nei koncerto čia būta, nei kažkokio performanco atlikėjai pavyko išspausti aštresnio, nei šokio viražų mačiau, o ir vizualizacijos per iPadą nuogos karalienės junginėjamos tebuvo dažniausiai statiškos, neįmantrios, be didesnių minties šuolių.
Jei vertinti jį kaip iš „performancų“ srities, tuomet stipriausias etiudas čia buvo nebent Tai Chi keletas judesiukų. Jei vertinti pasirodymą, kaip poezijos, prozos ar pan. skaitymus, tai aš nesulyginamai geriau leisdavau laiką kadaise vykusiame poezijos festivalyje „TARP“. Muzikaliai, jūs klausiate? Tai kad ji tesugiedojo tik tą savo „O, Superman“ (na, ir, ok, skripkele keletą kompozicijų supielyjo). Tai apie ką mes kalbam? Apie nieką esminio, manau, tad judam prie kur kas geresnių Gaidos koncertų.
Markus Stockhausen & MartuX-M meditacija
O tokie koncertai buvo šį savaitgalį, t.y. penktadienį ir šeštadienį. Tad apie pirmąjį dabar, kuris mane labiausiai iš visų trijų vykusiųjų nunešė. Ar, tiksliau būtų, taip sutvarkė iš vidaus, kad net išorė pasipuošė dangiška meditatyvia šypsena.
Į renginį Šiuolaikiniame Meno Centre vėlavau, nes prieš tai žiūrėjau Bradley Cooperio ir Lady Gagos muzikinę dramą „Taip gimė žvaigždė“. Bet tai buvo menka bėda, netgi privalumas. Mat, kaip ŠMC vėliau sutiktas bičiulis nupasakojo – pirmas atlikėjas buvo „lietuvis didžėjus, kompu miksavęs ambientą“. Po jo, mano akims ir ausims, ant scenos pasirodymui užlipo dar viena bėda – ne lietuvis šį kartą, o svečias iš Slovėnijos Domenas Učakaras, pasikavojęs po pseudonimu Lifecutter.
Prieš kokius 10 metų mane tokio tipo pasirodymas, kaip štai svečio iš Balkanų, būtų apžavėjęs, ar tiksliau – taip ir būdavo – klausydavau / žiūrėdavau išsižiojęs. Bet kai tokio tipo išstojimų esu atsiklausęs n+k kartų, tai ta visa eksperimentinė, industrinė ir ambientinė Lifecutter maišyta ritmika tarp juodų užuolaidų su cut-up vizualizacijomis ir susiklausė kaip dar vienas niekuo neišsiskiriantis tokio tipo reveransas.
Tačiau apie 22:30 ant scenos galop užkopė vakaro kaltininkai Markus Stockhausenas & MartuX-M ir dieną padarė tobulai išbaigta. Per ankščiau grojusius, tikrai ne pilna erdvė staigiai užsipildė vos ne sklidinai ir skrydis mėnesienos nutviekstais pūkiniais debesimis prasidėjo. Balta erdvė netrukus nusidažė jaukia šiaurinės nakties pašvaiste, o vidus sušilo it nuo laužo šviesos širdyje.
Kaip ir su aukščiau aprašyta L. Anderson, taip ir čia nežinojau ką gausiu. Anei Spotify užsileidau, kad paklausyti šio dueto sėkmingiausią jų įrašą „Atlas“, kurio koncepcija vyravo ir pasirodyme; anei Youtube pasijungiau, idant pamatyti „kas dėžutės viduje“. Ir šį kartą negavau mamiško tipo pliaukštelėjimo per ranką (vietoj malonaus siurprizo), kaip kad buvo su jau aprašyta Laurie. Buvo priešingai – vos ne vyriškos katarsio ašaros.
Senosios mokyklos skambesio elektronika, aukščiausios prabos trimito meistras, o vizualizacijos… Kai kam jos galėjo pasirodyti linksmos, bet man – priešingai, kaip tik padarė įspūdį ir puikiai nuspalvino garsą. Lyg 90-tųjų kompiuteriu padarytos ar šiaip Winamp programėlės tipo vaizdiniai tarnavo tiksliai, kaip reikėjo – t.y. nedavė nuorodų garsui, kaip į jį reaguoti ar jo „nepermušė“, o tebuvo fonas, jautrus, nuoširdus, namūdinis fonas – toks kokio jau niekas šiais laikais, ar net ~15 metų nebenaudoja.
Markusas Stockhausenas trimitais (juos keitė kas keletą minučių!) kūrė skrydžio erdve pojūtį, o Martux-M elektronika buvo, kaip su bičiuliais po koncerto apkalbėjom, kažkas tarp Dead Can Dance gentiško skambesio pačioje pradžioje, Underworld tembro pasirodymo viduryje, o į pabaigą ir IDM ar netgi Vangelio tipo new age pasteliniais ritmais ir sąskambiais galima buvo pasimėgauti. Bravo. Neapsakomai gražu.
Eglės Sirvidytės daina, Manuelio Blanco trimitas ir Domenico Nordio smuikas
O viskas Kongresų Rūmuose prasidėjo galingu simfoninio orkestro opusu, kuris savo didingumu, masyvia perkusija ir stipria melodijine linija kažkuo priminė „Žiedų Valdovų“ garso takelio tematikas. Kaip pastebėjote iš atsiliepimo pavadinimo – apsigavo tie, kurie skipino šį Gaidos koncertą, tik perskaitę jo pavadinimą FB ir pamanę, kad Kongresuose tebus Manuel Blanco akademinis trimitas, akomponuojant Lietuvos Simfoniniam Orkestrui. Ne, taip nebuvo. Buvo visas festivalis viename vakare praktiškai!
„Žiedų Valdovo“ simfonines garsų tematikas, sekančiame pasirodyme nutvieskė solo smuikas – juo grojo žilstelėjęs, guvusis ir tvirto stoto italas Domenico Nordio. Koncerte skambėjo bene žymiausio suomių kompozitoriaus Magnus Lindbergo kūryba. Vienas iš jų buvo užvadintas „FERIA” – prieš du dešimtmečius parašytas kūrinys, kuriame buvo jaučiamos baroko aliuzijos. Kitas – koncertas smuikui su orkestru Nr. 1.
Po smuiko su simfoniniu orkestru rečitalio, sceną jautrumu ir lyriška destrukcija sugriovė Eglė Sirvidytė. Tokie mano panaudoti eufuizmai – neatsitiktiniai. Mat buvo tiesiog tobula atgaiva išgirsti tame akademiniame vakare kai ką visiškai kitoniško, bet tuo pačiu – visiškai neprieštaraujančio kontekstui.
Niujorke reziduojančio Alberto Navicko parašytas kūrinys balsui, orkestrui ir elektroninei muzikai prasidėjęs sensorine jūros bangų muša, mintimis sugrąžino į šių metų saulėtą vasarą – ar į Nidos kopas, ar į kokią kitą saulėtą jūros pakrantę. Kurioje buvo juntama vaikystės laisvė, 60-tųjų filmus bežiūrint išgyvenama nostalgiška romantika ar tiesiog paprastas sugrįžimas į save. Į save, kuomet nuo angeliško E. Sirvidytės balso ir lyriškų kompozicijos garsų pasidaro šilta, sava ir tiesiog nepaprastai ne akademiškai jauku.
O panašų jaukumą sukūrė ir visų laukiama vakaro žvaigždė – jaunasis ispanų trimitininkas Emanuelis Blanco. Pradžiai jis atliko standartinę akademinę medžiagą, kuri į vakaro pabaigą jau kiek atbukino mano dėmesį. Tačiau pabaigoje – ėmė ir nustebino ne tik mane, bet manau, pamalonino ir visus likusius, sugrįžęs bisui. Ir atliko ne bet kokį trimito rečitalį, o be simfoninės orkestro masės – tik su fortepijonu. Kaip jis jį pristatė, tai buvo „Ispaniškas tango“ – vyšnia ant deserto, kitaip nepavadinsi!
Nuotraukos: Martyno Jurkevičiaus (L. Anderson konc.) ir kitos Dmitrijaus Matvejevo.