“Tokio ilgo interviu dar neturėjau, tarytum išpažintis knygai” – taip man parašė po atsiustų atsakymų Sigitas Grybas, plačiai ir bene visiems žinomas, kaip tiesiog DJ Saga.
Tiesiog? Toks žodis, nemanau ar yra tinkamiausias pristatant šį žmogų. Kaip ir prieš tai, apie rave kultūros rubrikos pokalbių trilogijoje kalbintas Paulius-Moon Disco – Sigitas nėra tiesiog DJ, vakarėlių liūtas, pirmųjų reivų organizatorius, rave kultūros vėliavnešys. Jis yra ir labai pozityvus, nuoširdus bei jokių blizgučių, o inteligentiškas ir, galop, įdomus žmogus. “Šypsaisi – linki gero.” – teigia jis.
Pokalbyje, kaip galėjote suprasti, DJ Saga jei ne visa, tai iki šiol plačiausiai ir išsamiausiai kam teko jį kalbinti, jo žodžiais nupasakota, istorija. Apie pirmuosius ir kitus jo organizuotus reivus Lietuvoje, DJ ir kultūrines klejones po Rusiją, Pabaltijį, galop Europą ir jos įvairiausius festivalius. Apie Yogą, tikėjimą, juostas, plokšteles bei smagiai įdomius jų skirtumus. Trumpai tariant, pasigaminkite didelį puodelį arbatos ar kavos.
Beskaitant nepajusite, kaip pralėks kelionė laiku nuo 90-tųjų iki nūdienos, nelyginant A. Einšteino reliatyvumo teorijos įrodymas spragtelint pirštais.
Kai įvedžiau į Google “DJ Saga” – paieška išmetė vien tokias nuotaukas, kuriose tu šypsaisi. To išmokstama, su tuo gimstama ar tiesiog La Vita a Bella?
Mano profesija – renginių režisierius, daug vedžiau įvairių renginių, tv laidų, bendrauju su žmonėmis ir nuo vaikystės, kiek pamenu, nemėgau surūgėlių. Šypsaisi – linki gero.
Kaip sekasi karantinuotis tamstai? Neseniai tapome FB draugais ir tavo info srautas liudija, kad karantino sienos tau tarsi neegzistuoja?
Pradėjus gyventi šeimoje, atsiradus sūnui, jau kelintus metus teikiu prioritetą likti namuose su šeima, tad karantinas dėl uždarumo daug negąsdina, tik vaikams trūksta gryno oro ir darbų renginiuose, nes tai buvo mūsų pajamų šaltinis. Dabar – prastovos.
Viename interviu teigei, kad tu visada esi labiau už rave’ą, o ne už klubą. Nūdienoje yra tokių žmonių, kurie galvoja jog būtent eiti į klubus yra tolygu eiti į reivus, tad pakomentuok. Kas tas reivas pagal tave yra, kokia jo esmė, galop, gal parašytum apibrėžimą, kad visiems taptų aišku?
Reivas skirtingų žmonių skirtingai suprantamas, man tai didžiulis, idėjinis, anarchistinis, altruistinis reiškinys. Išraiškos priemonėmis naudojantis muziką, renginius, aprangos stilių, net gyvenimo būdą.
Daug metų stebint žmones, matau, kad įsigali suvokimas, jog geras šėlsmas ar vakarėlis tiesiog apibrėžiamas reivu, bet 2000-ųjų pradžioje naujai atsidarantys klubai sąlyginai žlugdė reivus, net kritikavo dėl masiškumo. Bet yra didžiulis skirtumas tarp masinio renginio 5 salėse su 50 atlikėjų ir vieno didžėjaus seto klube, kur bilietas kainuoja kaip į reivą. Bare kosminės kainos, publika išsipusčiusi ir dažnai net nežino kas už pulto.
Reiveriai, kaip viena šeima, vienijama ne blizgučių, bet alternatyvios muzikos ir idėjų. Turi daug ir nuoširdžiai dirbti, kad reivas būtų paklausus, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nieko čia rimto.
Pereinant iš 3 į 4 klausimą – ar šiomis dienomis apskritai reivas įmanomas? Ar elektroninės muzikos festivalis yra tolygus reivui? Ar tas, kuris yra naktinė persona yra „reiveris“ ar gal tiesiog eilinis „klubinėtojas“?
Reivai vis dar vyksta, nors tam tinkamų vietų tragiškai mažėja. Bandoma juos rengti keliuose dideliuose klubuose, kaip Kablys, Loftas, juose pasitaiko renginių vertų reivo vardo. Skaitant renginių, atlikėjų pristatymus, matosi ar siekiama įprasminti reivo konceptą ar visgi bus kelių dj vakarėlis. Dabar jau ir psytrance renginiai pavadinami reivais, nes dažnai juose įrengiamos techno, ar kitų stilių salės.
Vasaros open-air festivalių gausa stebina, nors dažnam tai tik išvyka į gamtą su draugais, bet orgams tenka daug stengtis, kad sudominti lankytoją. Geras open-air, kaip Revolution – realus kelių parų reivas.
Jeigu festas po stogu, jis irgi turėtų apjungti kuo daugiau atskirų veiksmo erdvių – taip bent jau aš manau, na ir sutraukti bent tūkstantį lankytojų.
Jeigu muzikos klausai tik renginyje, o paskui vėl gyveni ofise ir namie prie teliko, reivas gali tapti panacėja, tada bet koks pajudėjimas su muzika gali virsti reivu, labiau slenginiu apibendrinimu nei esme. Dažnai žmonės per naktį aplanko ne vieną barą ar klubą.
Esi rave kultūros pradininkas Lietuvoje. Tad papasakok kaip, nuo ko viskas prasidėjo, kas inspiravo, kas padėjo, iš sovietinių žabangų nubudusioje Lietuvoje, įžiebti rave kultūros ugnį? Juk tai buvo, galima sakyti, tolygu revoliuciniam akibrokštui!
Dar vidurinėje, Panevėžyje, šokau breiką, grojau būgnais, vedžiau diskotekas. Baigęs 12 klasių 1989 metais išvykau studijuoti ir gyventi į Klaipėdą, iškart susiradau mane dominančius kelis žmones breikerius.
Pratęsiau treniruotes, sukūrėme šokėjų grupę, paskui liko tik duetas. Taip su to meto populiaria grupe “Savaitgalis” pirmą kartą koncertavau Vilniaus Sporto rūmuose ir Katedros aikštėje. Kolega buvo didžėjus, tad neilgai trukus jau dalyvavome atidarant pirmą diskoteką, kuriai savo rankomis gaminome šviesos efektus.
Po 1991 m. sausio įvykių, kultūra žaibiškai ėmė keistis, mums – Muzikos Akademijos studentams tik noro reikėjo ir galėjai daug nuveikti. Pradėjau dirbti neetatiniu korespondentu Klaipėdos dienraščiuose, rašiau apie jaunimo subkultūras, muziką.
Važinėjau į užsienio žvaigždžių koncertus Latvijoje, džiazo festivalius Lietuvoje. Plačiai domėjausi kultūros vystymusi visame pasaulyje. Vedžiau kelias tv laidas apie alternatyvią muziką ir žmones, mat Klaipėdoje buvo įsikūręs LTV padalinys, kurį laiką vedžiau Studija MT iš LTV studijos Kaune.
Ankstyvasis žurnalisto darbas davė didžiulės praktikos vėlesnei veiklai. Reikėjo rinktis kam skirti esminį savo dėmesį, aš pasirinkau alternatyvią elektroninę muziką. Jau nuo 1985-ųjų klausiau Liuksemburgo radijo, rinkau retus įrašus, itin pamėgau The Art Of Noise, Yello, electrofunk muziką. O prasidėjus naujoviškos informacijos srautui, beliko atsiverti ir kibti į veiklą.
Taip prasidėjo altruistinis švietėjiškas kelias – muzikos be žodžių ir dj kultūros populiarinimas, rave koncepto įtvirtinimas. Pirmi nelegalūs ir legalūs renginiai. Lietuvoje dar nebuvo naktinio klubinio gyvenimo, bet važinėdavau į Rygą, kur jis klestėjo, užmezgiau pažintis su veikėjais, laikomais pirmais techno didžėjais sovietų sąjungoje: Janis Krauklis, Ugis Polis. Iš jų gaudavau gerų įrašų juostose, jie supažindino su Europos reivo judėjimo ypatumais.
Nusprendęs autostopu apkeliauti Pabaltijį, atsidūriau Latvijos-Estijos pasienio mieste Cesis, kur užsimezgusias pažintis su didžėjais. 92-94 metais lydėjo bendri renginiai Latvijoje ir Lietuvoje.
1994 metai tapo esminiai, nes apsilankius Mayday festivalyje Vokietijoje jau nebeturėjau abejonių ką turiu daryti. Tų metų vasarą, su kolega DJ Weego, Kaipėdos Senojoje Prieplaukoje pradėjome rengti vakarėlį NRG Express, kurį lankydavo visos Lietuvos jaunieji reiveriai.
Buvo ratas entuziastų, su kuriais gamindavome plakatus karpydami žurnalus Rave line, Frontpage, platinome ir skrajutes ir lipdukus. Išdrąsėjau surengti Love Parade Klaipėdos ir Palangos gatvėse, open air prie Minijos upės, gimtadienio reivus apleistoje Tytuvėnų poilsio bazėje ir apleistame Klaipėdos kareivinių baseine, su Kauno aktyvistais surengėme pirmą open air festą Varniuose prie Luksto ežero – Rave Camp.
Pradėjome rengti šokių maratonus Palangoje ir Klaipėdoje, kad tik skambėtų daugiau tikros naujos šokių muzikos.
Absoliučiai nieko nežinau apie „Strokes Temple“, kaip ir apie „Techno Valentino“ ir dar masę renginių, kuriuos esi organizavęs. Pasidalink prisiminimais; kokie buvo didžiausi to meto iššūkiai organizuojant pirmuosius reivus; patirti nuotykiai organizavime – tiek malonūs ir su šypsena prisimenami nūdienoje, tiek ne itin, kuriuos norėtum pamiršti, bet iki šiol vis prisimeni.
Įdomi istorija kaip pradėjau dirbti radijuje LR 3. Po užsitęsusio thrash metal koncerto Senojoje Prieplaukoje, gal 11 ilgaplaukių muzikantų sugužėjo į mano mažą butą, kur jiems grojau plokšteles, pasakojau visokias istorijas, o tarp jų buvęs žurnalistas Tomas Svilas lyg juokais paklausė, ar ryžčiausi kalbėti radijuje. Daug negalvojęs pasakiau – tikriausiai. Po kurio laiko pasiūlė atvykti į Vilnių. Taip pradėjau šeštadieniais vesti laidą, kuri tik vėliau buvo pavadinta – “Dūžiai”.
Lietuvos radijo trečioji programa buvo transliuojama net per radijo taškus, dar likusius nuo sovietų. Klausytojų buvo tikrai daug. Penkios reivo valandos šeštadieniais buvo nerealus postūmis visai kultūrai.
Neturėjau jokių kompleksų, transliavau hardcore, techno, jungle, ambient įrašus, vyko jaunų DJ miksų konkursas, boom top 13 rinkimai, laiškų aptarimai. Važinėti iš pajūrio prailgdavo, tad pasikviečiau kartu jauną DJ Dūnią, o administruoti laiškus pakvietėme Eveliną (dabar Andriaus Alien žmona).
Paskelbus laidos pavadinimo konkursą, jį laimėjo Darius Šiaudinis, ilgai su juo dar palaikydavome kontaktą, o logotipo idėją pasiūlė žurnalistė Renata Jurgutytė Adida. Dėkoju visai ketveriukei.
Gaudavome labai daug laiškų, prisirinko didžiulis maišas. Įsteigėme fanų klubą, buvo paskiriami atstovai miestuose per kuriuos siųsdavome nario korteles, kasetes su Boom Top 13 įrašais. Norėdami atsidėkoti klausytojams, sumanėme rengti fanų klubo suvažiavimą Girulių stovykloje Baltijietis, taip 1995 m. įvyko pirmasis Strokes Temple (Dūžių Šventovė) festivalis.
Neilgai trukus, Kauno KTU salėje bei koridoriuose nugriaudėjo Strokes Temple 2 reivas, sulaukėme virš tūkstančio žmonių – reivo era prasidėjo. Kai atvykau į Vilniaus Kablį tartis dėl trečiojo festo, iš manęs pasijuokė ten įmirkę adminai, tipo nesvaik su tūkstančiais žmonių, nes ten daugiau 700 net nebuvę jokiame koncerte.
Nebuvo linksma, kai renginiui prasidėjus žmonės ėmė veržtis pro neva užkaltus langus, beliko gūžčioti pečiais. Tais 1996, padedant, dar netapusiems žinomais Skampams (jie tuomet vadinosi Spliffy) surengėme 3 Strokes Temple reivą, bet jau Profsąjungų rūmuose. Kur irgi neapsiėjo be kuriozų, nes radome padirbtus bilietus, kuriems dar nebūdavo daug apsaugų, jie buvo tiesiog atšviesti spalvota kopijavimo mašina.
Profsąjungų rūmuose tais pačiais metais su draugais latviais surengėme reivą – performansą Neo Renaissance, jame renginio pradžioje kartu su didžėjumi, renesanso epochos muziką grojo Kristoforo styginių kvartetas.
Tų pačių metų žiemą vėlgi Kablyje su tabako kompanija West įvyko reivas West In Space, po kurio autobusais vežėme žmones į afterį Madžiūnuose, kur veikė, kartu su Elektroniniais geizeriais, kuruojamas didžiulis klubas Hesperus.
Nors Madžiūnai yra 35 km. nuo Vilniaus, ten buvo tikra vakarėlių meka: atskiros 5 salės buvusiose fermų dirbtuvėse, sujungtos koridoriais, o visos sienos išpieštos futuristiniais fluorescuojančiais uv šviesoje dažais. Dabar toks klubas būtų daug populiaresnis, jis tiktų reivams, bet tuomet vos surinkdavome kelis šimtus žmonių. Didvyriškas jaunimas, padėjęs įrengti tą klubą atvyko net iš Klaipėdos ir paromis tapydavo sienas, ačiū jums.
Reivams buvo ieškomos vis naujos patalpos, buvo išbandyta Kauno ledo arena su Elektrice; Pergalės k/t (dabar Pramogų bankas) su Make It Goin ir Virtuality; Jaunimo teatro foje su DJ Prieš Aids; Barbakano rūsiai – Barbakan Party; bandyta reivuoti ir k/t Vilnius ir VRM rūmuose.
Tik 1998-iais gimė idėja surengti Techno Valentino. Gimtojo Panevėžio k/t Garsas įvyko pirmasis renginys, o kitą dieną bandėme Kauno Profsąjungų rūmuose, kur visai nepasiteisino.
1999-ais muzikos, meilės ir lazerių šou driokstelėjo Vilniaus VRM kultūros rūmuose bei Panevėžio sporto rūmuose, kurie pasirodė per dideli ir juose tragiška akustika. Tais metais, jau antrą kartą, nukeliavau į Vokietijos festivalį Mayday, bet renginys nuvylė, supratau kad Lietuvoje daug dalykų darėme geriau, nuoširdžiau ir įdomiau.
Negalėjau su lūdesiu grįžti į gimtinę, tad traukiniu iš Dortmundo, pro Frankfurtą, nuvažiavau į Prancūziją. Strasbūre priėmė Dovydas (buvęs grupės Pompa narys), su jo mašina nulėkėme į Paryžių. Pasiautėjome keliuose klubuose, po to atsibeldžiau pas DJ Bij (Benua Vanderhagen), kurio tėvų namuose, nedideliame miestelyje netoli Paryžiaus, pragyvenau keletą savaičių ar daugiau.
Važinėjome kasryt į Paryžių, firmą Salam Aleikum, kur dirbo Bižas. Susipažinau su įvairiais meno žmonėmis, užmezgiau kontaktus ir pasiryžau Lietuvoje surengti prancūzų kultūrą pagerbiantį renginį Fete De La Musique. Birželio gale šią šventę rengia daug šalių, keletą metų buvo rengta ir Lietuvoje, bet tokio masto tikrai ne.
Prancūzijos ambasada Lietuvoje, priešakyje su kultūros atašė Corine Micaelli, parėmė prancūzų atlikėjų atvykimą, taip galėjome išvysti grupę Scratch Massive, DJ Olivier Le Castor ir DJ Bij, bei vaizdo grafikos meistrus V-Form.
Kaip dabar pamenu tą birželio 19 dieną Kablyje. Salėse buvo beprotiškai karšta, sienos šlapios, chilloute nuo drėgmės išsijunginėjo stiprintuvai, bet Fete De La Musique 99 laikau geriausiu surengtu reivu. Prancūzai tiesiog įsimylėjo Lietuvą, vienas jų – John Bool apsigyveno mūsų šalyje ir yra žinomas vakarėlių liūtas…
Tais metais jau galvojau pristabdyti ir iškeliauti kur nors pasidairyti po pasaulį, tačiau į mano duris pasibeldė toks Donatas Bubinas. Iki tol visus renginius labiausiai man padėjo organizuoti sesuo Lina, visiems buvusi tiesiog sesutė. Bet atsiradus Donatui buvo įkurta nauja bendrovė Ozon Projects, tarp mūsų visų kaupdavosi įtampa.
Nors Donatas turėjo patirties rengiant didžiulius koncertus su bendrove BDG, jis siekė komercijos, buvo sunku su juo sutarti. Kartu surengėme Halloween Night VRM rūmuose ir, didžiausią iš buvusių – Techno Valentino 2000. Tuomet 6 profsajungų rūmų erdvėse susirinko 4000 žmonių, tačiau man tai atnešė ne euforiją, o suvokimą, kad stipriau nebe pavyks nieko surengti, o komerciniai sprendimai viską tik gadina.
Ozon projects ilgai negyvavo, o štai organizacija Strokes Temple buvo lyg kokybės ženklas reivams. Tačiau 2000-siais surengtame penktajame šio vardo renginyje perlenkiau lazdą su sąmata bei ambicijomis ir patyriau didelį minusą.
Tuomet suvokiau, kad pirmoji reivo banga atslūgo, reikės mažinti apsukas. Techno Valentino rengėme dar keturis metus. 2003-siais, atrodo, papildomai išbandėme Kauno klubą Combo, kur pasisekė geriau nei Vilniuje. O 2004-ais jau buvo aišku, kad naujų klubų ir barų gausa gerokai nusiurbs lankytojus, tad didelio reivo nepavyks surengti.
Papildę pavadinimą Techno Valentino Club Wear, reivinome Tango Arenoje (ex Muzikinis Angaras) dviejuose aukštuose. Tolesnis mano veiklos etapas labiau susijęs su kelionėmis, psichodelinio tranzo kultūra, grojimu perkusija, projektu Saulės Garsai, joga.
Prie reivų organizavimo grįžau tik 2014 metais, kai Kablyje vėl suorganizavome Techno Valentino, sutiktą ovacijomis. Paskui išvykau į Ispaniją, po sezono Ibizoje, grižęs į Lietuvą 2016 metais, prikalbintas vieno veikėjo, vėl ėmiausi organizuoti Techno Valentino profsąjungų rūmuose. Bet per vėlai suvokiau, kad to nereikėjo daryti.
Ištiko fiasko, nors išaiškėjo kokia stipri Lietuvoje psy-trance bendruomenė. Reabilituodami vardą, su sužadėtine Julija ir nauja komanda, 2018 ryžomės surengti Techno Valentino reivą Lofte. Buvo puikus renginys, ačiū visiems prisidėjusiems.
Tavo reivo laikai labiausiai buvo gajūs 90-siais? Nes kai aš pradėjau „tūsintis“ 2005-taisiais, pagal tavo miksuojamą muziką, kiek pamenu, nebuvau sušokęs moonwalko. Tad papasakok iš savo, kaip pamatus padėjusio žmogaus perspektyvos, kaip tu regi visą LT reivo kultūros istoriją, jos evoliuciją, kada vyko kultūrinė to revoliucija, galop visko nuopolis ir t.t. ir pan.
Aš irgi pradėjau nuo moonwalk: breikas, būgnai, DJ, reivo statybos. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo itin svarbu ką tu pasirinksi. Aš supratau, kad norint kažką turėti – reikia sukurti, ieškoti bendraminčių, juos uždegti, rodyti pavyzdį, padrąsinti. Taip suvokiau savo misiją. Visada ieškojau atsidavusių kultūrai žmonių.
Dar prieš didelių renginių startą, dažnai važinėdavau po Lietuvą, miksuodamas trankią muziką. Kaip išskirtinį eksponatą mane kviesdavo kultūros namai, mokyklos, renginių organizatoriai. Apsiimdavau groti visą vakarėlio laiką, o atsiradus Dūniai, grodavome kartu pasikeisdami. Susirinkdavo pilnos salės ir visada tuo stebėdavomės.
Ne visi, žinoma, suprasdavo hardkorą ir techno, bet įmaišydavome įvairesnių kūrinių, mėgdavau įmiksuoti vaikiškos dainelės motyvą, skrečuodavau, žongliruodavau juostomis ir plokštelėmis, repuodavau į mikrofoną – kūriau šou. Kūriau reivą.
Vienas keisčiausių nuotykių buvo Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Atvykome su Dūnia autobusu, nešini juostiniais magais, juostomis, klausiame kur salė reivui. Nuveda į tokią, kiek didesnę nei klasė, salę su iškabintais paveikslėliais rėmeliuose ir labai nedidele scena.
Klausia mūsų, – o kur jūsų įranga? Atsakau, – Štai – rodydamas į magnetofonus ir mikšerį. O garsas ir šviesos? – klausia. Tai kad mes autobusu atvykome, – sakau – ir net nesitarėme, kad kažką papildomai atsivešime, juk kainuotų gerokai brangiau. O jie sako, – mes irgi neturime!
Tada jau bendrai pasitarę, nusprendėme mikliai gauti buitinį stiprintuvą ir iš klasių surinkti radio taškų kolonėles (tokias kabančias ant sienos). Sujungėme visas į krūvą, pajungėme prie juokingo Amfiton stiprintuvėlio, kuris išsijunginėdavo nuo perkrovų…
Taip atgrojau vieną keistesnių setų gyvenime. Tranki muzika labai prastai skambėjo, teko ieškoti lagamine eurobyto ir house, o tokių įrašų turėdavau vos kelias juosteles atsargai, jeigu publika visai nesupras.
Nelengva būdavo skleisti reivo dvasią provincijose, bet lankydavausi visur, kur kviesdavo. Labai patikdavo Alytuje bei Marijampolėje. Susidraugavau su Druskininkų, Kauno, Vilkaviškio, žinoma ir Vilniaus reiveriais.
Domėjausi aktyvistais skatinau juos eiti į priekį, patiems groti, bei organizuoti vakarėlius.
Visur formavosi pogrindis, lyg kokie partizanai. Iki 2000 metų Lietuvoje vyko pirmasis etapas su slaptais vakarėliais ir naiviu entuziazmu, bei noru realizuoti save ir savo laisves per muziką bei aprangos stilių. Vadinčiau tame dalyvavusius pirmąją reiverių karta.
Vėliau prasidėjo klubinė era, bet vakarėliai keistose vietose vistiek vykdavo. Atsiradus didžėjiniams CD grotuvams, ėmė smukti plokštelių kultūra. House didžėjai mirkdavo savo klubuose burbėdami prieš reivą, bet klube Gravity, nors ir dominavo house, vis atvykdavo įdomių užsienio svečių.
Prasidėjus užsieniečių kvietimo bumui, nacionalinės elektroninės kultūros spalvos gerokai pasikeitė. Prasidėjo skirstymai kas kietesnis, kas geba pakviesti geresnį vardą, skleisti didesnę reklamą, privilioti daugiau žmonių.
Prasidėjus komercinių gigų etapui išvis nusivažiuota, kad tūkstantinėms minioms grojamas house buvo normalu, o man baisu. Turiu mintyse Nokia Plug-In, Pure Future renginius.
Taipogi dirbai radijuje ir vedei kultinę laidą pavadinimu „Dūžiai“ – taipogi pionieriškas dalykas – pirmą, kaip tokią, kuri iš sovietyno pabudusią Lietuvą, supažindino su elektronine šokių muzika. Pasakok.
Sutinku, kad gana svarų indėlį elektroninio pogrindžio vienijimui padarė radijo laida “Dūžiai”, nes buvo plačiausiai girdima ir labiausiai alternatyvi. Bet dar buvo laidos: “Miksas” Radiocentre, kur vėliau mane pakvietė Rimas Šapauskas, už ką jam labai dėkingas, net penkis metus kartu dirbome.
Dar buvo “Vargo Vakarienė” per Ultra Vires su DJ Ernie. Tame radijuje buvo ir hip-hopo laida su Janu, per M1 vyko “Alex Party”, kiek vėliau radijuje A2 vyko “Klumpakojis” su jau amžinatilsiu Andy.
Mes visi buvome švietėjai, edukatoriai, kaip ir didžėjiniai projektai, bei pavieniai didžėjai. Pagarba Diskomafijai, Boogaloo, Bodegas, Buvusiems Prezidentams, Groove Boys, Astraliniams Maumams, Žvėriukams, Good Will People, AMK, One Ear Stereo, Techstylism ir kitiems ko neįvardinau.
Kaip DJ tu buvai bene pirmasis (?) Lietuvoje, pradėjęs groti ne tik juostomis, bet ir vinilo plokštelėmis. Techniniai dalykai – koks vieno žavesys ir kito trūkumas, grojimo juostėmis magnetolomis, patefonais, CD grotuvais, galop final scratch ir mp3.
Ne visai taip. Iki 1995 ųjų metų juostiniais grojo beveik visi, tačiau poreikis naudotis greičiais atėjo tik formuojantis šokių muzikos kultūrai 91-95 metais, atsirandant stipriam beat mixingo poreikiui.
Tiesiog aš gal pirmas iš Latvijos atsivežiau magnetofonus Elfa su elektroniniais greičiais, iki tol didžėjai patys gaminosi detales ir savadarbiškai patys montuodavo greičio reguliavimo mechanizmus. Būtent Elfose tai padaryti nebuvo labai sudėtinga.
Dėl patefonų yra tiesos. Tik 1994-iais įsigijau pirmą Technics, gulėjusį nenaudojamą pas DJ Sonic Boom Boy, o antrą, dar po metų, įsigijau iš vokiečių didžėjų. Pradėjus groti vinilu, teko nuliūsti dėl riboto funkcionalumo, nes magnetofoną galėdavau vartyti, mėtyti, pasikabinti ant kaklo, įvairiai kvailioti su juostele, net jai nutrūkus ar subyrėjus ritei, užvynioji ant kitos ir groji toliau. Mašina galėjo pervažiuoti juostą, nupūtei dulkes ir groji toliau.
O štai patefono nepaversi jokiu kampu, ant stalo normaliai nepatrypsi. Esu sudaužęs keletą branginamų plokštelių taip siautėdamas. Prasidėjus digital DJing erai patiko groti kontroleriu ir kompu, pagroju ir dabar taip, ką dar apie tai pasakyti.
Kadaise, kai dirbau www.djscene.lt ir buvo forumų laikai, ten visi kapodavosi dėl „arklių“ pas Djus. Tai kvailystei pasibaigus, visi pradėjo sakyti, kad svarbiausia yra selekcija. Tavo komentarai.
Didžėjų kultūra atsinešė įvairaus fetišo. Tobulas mixingas vienas jų. Tik vienas grojamas stilius taip pat stabdė progresą. Buvo graudu stebėti konkurencines įtampas tarp didžėjų duetų, lyg mafijos klanų dalinamas įtakos zonas. Nevardinsiu vardais tų veikėjų, iki šiol juokinga. Juk vienas pirmųjų DJ duetų pasivadino Discomafia, bet tame buvo pilna sarkazmo, sveikintina iniciatyva.
Muzikos selekcija ir gebėjimas ją pateikti visada svarbiausia. Nors aš negrodavau daug tokios muzikos, bet nepraleisdavau progos pašėlti Boogaloo ar Discomafijos vakarėliuose, kurie realiai buvo amazing, dėl ten vyravusios dvasios. Respectas visiems ten buvusiems nors kartą.
Kažkada, labai nekonkrečiai prisimenu kažkurio dienraščio straipsnį apie tave, kurio antraštė buvo „DJ Saga iš Vladivostoko grįžo su apdovanojimu, kaip geriausias DJ“. Papasakok kas tai buvo per dalykai tie DJ konkursai / varžytuvės? Pas mus Utenoje, klube „Tornado“, irgi tokie vyko. Dalyvavo, pamenu, DJ Priest, DJ Mix (pastarasis trečią vietą ėmė) DJ Dūnia ir dar kiti ten tada varžėsi.
Net nežinojau tokio mito, kaip ir nelabai suvokiau kiek galėjau gauti, intensyviau bendraudamas su kolegomis plačiojoje Rusijoje. Pasirodo jiems Pabaltijo šalių žmonės visada buvo išskirtinai vertinami, bet aš žmogus paprastas, atgroji, gavai honorarą ir namo. Papasakosiu kelias istorijas.
St. Peterburgas, 1998-ieji milžiniškas reivas Vostochnyj Udar. Mano selekcija nelabai tranki, tad atgrojau prieš dvyliktą nakties, o būnant didžėjų backstage su kitais DJ, sužinome, kad anonimo skambutis pranešė apie Olimpijskij sporto komplekse neva esančią bombą. Skatinau tada niekam nesievakuoti lauk su visais 10000 žmonių, pašmaikštavome kelias valandas, kažkas nesugrojo savo laiku, bet reivo dvasia išliko.
Kitas atvejis Karelijos sostinėje Petropavlovske (ne Vladivostoke). Vėl didelis reivas, o techno scenoje didžėjai niekas nenori groti pirmas, atseit žmonės dar renkasi. Tuomet aš pakilau ir nuėjau prie pulto. Pradėjau nuo minimal, palengva įsibėgėjau, žiūriu jau pilna salė šoka su šypsenomis, rusai didžėjai irgi linguoja, mojuoja iš užkulisių. Tada labai pagerbė už tokią drąsą ir gebėjimą įaudrinti publiką.
Akibrokštas buvo ir Eketerinburge (Uralas) 99-iais. Važiavau ten traukiniu pusantros paros kartu su DJ Slon. Vėl renginio pradžia, niekas nenori groti, o aš pasakiau, kad galiu pagroti gero minimal, kol visi apšils.
Pradėjau miksuoti plokštes ir matau kaip žmonės įdėmiai klausosi, pradeda linguoti, akyse laimė švyti. Jau maniau pradėsiu groti griežčiau, kaip ir planavęs, bet jau buvo praėjusi valanda, pradėjo nešti gėrimus tiesiai už pulto, dėkoti ir mane pakeitė jau kitas didžėjus. Likau be žado, o publika net plojo, vis sakydami kad taip subtiliai ir dvasingai dar negirdėjo grojant. Suprask tu juos.
Prisimenant Lietuvos DJ festivalius daug galima būtų pasakoti. Tai buvo unikalūs renginiai, kuriuose dalyviai susirinkdavo labiau pagerti nei rungtyniauti, bet kažkam juk reikia laimėti prizines vietas.
Smagiausi DJ festai vykdavo Šiaulių Max’o klube, kur organizatoriai užsakydavo geras nakvynės vietas, vykdavo krepšinio varžybos ir dar kažkokios pramogos, o kelias naktis ošdavome gigantiškame Max’e.
Pamenu vieną kartą iš Klaipėdos suorganizavau beveik pilna autobusą reiverių, kaip palaikymo komandą. Visi pasklido po klubą, spalvoti, su lenarais, kepurytėmis, stilingai šokantys. Man pradėjus groti happy hardcore, techno, breikbyto programą jie visi susirinko prie scenos, nustumdami į galą fifas bei skustagalvius, gaudamas tokį palaikymą jaučiausi kaip namie, laksčiau po sceną pasikabinęs magnetofoną ant kaklo ir vedžiau publiką iš proto.
Vėliau sužinojau, kad kažkas iš banditėlių salės gale diskutavo jog mane reikia nušauti. Tame feste gavau publikos prizą ir tik patvirtinau sau, kad siekti laimėjimų, reiškia save apriboti, stengiantis patikti, didžėjui tai reiškia groti patogią muziką, neišsišokti. Būti ramiam beat mixingo meistrui, visai kaip DJ Crembo.
Kai DJ festas vyko Utenos Tornado klube, man moralizavo ne vienas, lyg man rūpėtų jų saldžios giesmės, vis bandžiau paaiškinti moralistams, kad gerai praleisti laiką turėtų būti aktualu ir didžėjams, ne tik publikai, o jeigu publika nesuvirškina tavo muzikos, tai dar nereiškia, kad tau būtina kažką keisti.
Berods, pirmą ir paskutinį sykį tave didžėjaujantį regėjau prieš 10 metų Satta Outside festivalyje.
Priminei labai keistą grojimą Sattoje. Mane kvietė sugroti juostomis pusvalandį, atidarant reivo muziejų. Vėlavau beveik valandą, bet ir muziejus dar nebuvo atidarytas. Pasistačiau magnetofonus ant tokio visai nestabilaus stalo tiesiog prie įėjimo ant žolės, garsas per kelis monitorius, grojant kratė elektra, vos prisilietus prie metalinių mikšerio bei magnetofonų detalių, turėjau mikrofoną metaliniu korpusu – taip pat kratė, bet tiek to.
Prisirinko žmonių aplinkui, negalėjau patikėti, Gerokai ilgiau nei po pusvalandžio atidarė reivo muziejų, groju toliau, kai vienu momentu skelbiamas siurprizas, kviečiamas skulptorius Julius Balčikonis, kuris rėžia kalbą ir atidengia …didelį mano biustą, atkurtą iš nuotraukos, netekau žado.
Žiūriu į savo milžinišką galvą su ausinėmis ant kaklo ir staiga klausimas iš publikos, ei Saga, kaip dabar jautiesi? Tegalėjau šuktelėti atgal, o kaip tu jaustumeisi mano vietoje? Grojau toliau, kol pasibaigė kolekcija, bet žmonių rinkosi vis daugiau ir daugiau, paklausiau, kodėl jie neina į festivalį, kažkas atrėžė, tai kad ir esame festivalyje, čia geriausias steidžas. Tuomet dar kartą sugrojau kolekciją ir vietoj pusvalandžio išėjo keturios valandos ar daugiau.
Juostinius magnetofonus buvau atgaivinęs blogiausių didžėjų festivaliui, surengtam Gravity klube tais metais kiek anksčiau (klubas buvo atidarytas tam vienam renginiui), jame tikėjausi sugroti realiai blogiausiai ir man davė medalį už kažką, o antrą atidavė Sania Spitzin mainais už vieną juostelę, kurią mečiau į publiką.
Po šių pasivaidenimų prasidėjo spaudimas groti juostomis ir toliau, teko įsirašyti muzikos geresne kokybe, nes archyviniai įrašai neskambėjo švariai.
Gi, praėjusią vasarą, Gaia festivalyje, filmavau tave mušantį perkusiją. Tad ar pavargai nuo reivų, bet širdy išlikai muzikinis pankas, su dvasiška pajauta viduje?
Taip, buvau užsiknisęs nuo begalės gastrolių, reivų organizavimo, muzikos kolekcionavimo, dar 2000-jų pradžioje, kai nauja Radiocentro vadovybė uždarė laidą Miksas, supratau, kad nebegaliu groti radijuje ir masėje vakarėlių nugrotų plokštelių, naujas rinkti nebebuvo entuziazmo. Juolab, kad pradėjo klestėti cdr bumas, atsirasti vis naujesni cdj grotuvai, dižėjavimas virto verslu ir pižonizmu.
Man tai nepatiko ir palengva ėmiau domėtis psichodelinio tranzo kultūra, atgaivinau mokyklos laikų hobi – grojimą būgnais, užsidegiau groti perkusija, sukūriau projektą Saulės Garsai, važinėjome po transo festivalius ir kurį laiką buvome vieninteliai chilloute grojantys live, visa tai skatino peržiūrėti savo gyvenimą, realiai tranzo estetika išvadavo nuo reivo inercijos.
Grojimas juostomis tapo mano vizitine kortele, o 2013 metais atsibeldžiau į Ispaniją, kur patobulinome magnetofonus net keletą kartų. Už pagalbą, palaikymą ir išradimus esu labai dėkingas Egidijui Skatui, ten gyvenančiam su šeima. Tik jo dėka dabar magnetofonai vieninteliai tokie pasaulyje, moderniai atrodantys, visa elektronika juose perdaryta. Bet dabar ir vėl sumažėjęs entuziazmas su jais tampytis.
Tu, kaip iš FB supratau, „užsiiminėji“ Yoga. Kabutėse žodis užsiimi todėl, kad noriu paklausti ar Yoga yra tavo tiesioginis pasaulis, su visa pasaulėžiūra ir metafizine pajauta, ar labiau tai, su kuo tu palaikai kūno ir mentalo tonusą?
Joga pradėjau praktikuoti 2005 metais, kai atsinaujinusi nugaros trauma ne juokais signalizavo apie negalią, tirpo galūnės, o gydytojai tik skėsčiojo rankomis. Po keturių mėnesių jau dariau sudėtingesnes asanas ir tapau savigydos fanu. Tai pradėjo keisti mane ir pasaulėžiūrą.
Daug kas tapo nebesvarbu, bet dar praėjo penki metai, kol pats pradėjau dirbti jogos instruktoriumi. Nemėgstu didelių grupių, vertinu asmeninį dėmesį žmogui, skatinu neprisirišti prie jokių dogmų, kilimėlio, studijos, vieno mokytojo.
Kuriu savitas metodikas: Joga čia ir dabar, Joga namuose, vienos asanos praktika. Praktikuoju kasdien ir kitus skatinu skirti daugiau dėmesio sau kur bebūtumėte.
Ar esi tikintysis? Jei taip, tai kokia religine prasme ir kodėl būtent tokia? Jei ne religine, o tarkim filosofine, tai vėl gi, koks to pamatas, suvokimas, išvestinės.
Jokia religine prasme nesu priklausomas niekam. Tikiu aukštesne sąmone, Dievu kaip visuma visur, dieviškumu kaip duotybe kiekvienam. Filosofija yra mokslas, bet ne mano pašaukimas, esu analitinio mąstymo, neskubu su išvadomis. Mokausi mokytis ir mokyti kasdien.
Nesu joks šventuolis, bet siekiu gyventi tiesoje, suvokime, sąmoningume.
Esu patyręs įvairių žinių antplūdžių, kuriuos nelengva interpretuoti, bet suvokiu, kad turėtume skleisti teigiamas vibracijas, nešti tiesą ir šviesą, tobulinti pasaulį sau prieinamomis priemonėmis.
Yra daug dainų apie rock’n‘rollo mirtį, kaip Boriso Grebenščikovo ar Lenny Kravitzo. 90-iais gi bene kas trečia namo siena turėjo “Rave is cool” užrašą. Ir, galop, „punk‘s not dead“ – irgi klasikinis folklorinis leitmotyvas. Kokią padarytum tarsi išvestinę iš šių trijų subkultūrų šūkių būtent nūdieninam reivui?
Liksiu ištikimas ilgus metus puoselėtam žodžių junginiui Meilė, Taika, Tolerancija. Jis lydėjo mane reivo statybose, lydi ir toliau tik gal nebe taip iššaukiančiai.
BLITZ:
Dėkui skaičiusiems už kantrybę, – DJ Saga.
