Balandžio 15-ąją Vilnius griaudėjo nuo kapotų garsų: „Siemens“ arenoje koncertavo legendiniai reivo krikštatėviai „The Prodigy”. Trečiąjį kartą Lietuvoje viešėję britai dar kartą įrodė, kad gali užvesti lengvos muzikinės beprotybės kupiną koncertą.

Tris tūsovčikų kartas sėkmingai išauginę, pilnas klausytojų arenas pritraukiantys, su kiekvienu nauju albumu į muzikinį olimpą grįžtantys „The Prodigy“ veiklą pradėjo dar dešimtajame dešimtmetyje. Vieni pagrindinių per pasaulį nusiritusios rave ir breakbeat mados kaltininkų, per dvidešimt metų išleido tiek absoliučiais hitais tapusių sunkiosios muzikos gabalų, kad jie netilptų į The best hits albumą.

Turbūt tai ir pakaktų pasakyti  koncerto įspūdžiais prašančiam pasidalinti draugui. Bet argi galima apsiriboti keliais žodžiais, kai kalbame apie daugiau nei dvidešimt metų tūkstančius žmonių siautėti priverčiančią grupę?

Skubėdami į „Siemens areną“, kaip ir kiekvienąkart, pamiršome, kad „durys atsidaro aštuntą“ toli gražu nereiškia, jog koncertas prasidės anksti vakare. Atėję turėjome marias laiko paplepėti su seniai matytais draugais ir išgerti keletą bokalų alaus.

Alų gerti ypač skatino apšildanti grupė „Gomad! & Monster“, kuriai užlipus ant scenos, šokėjų minia gerokai praretėjo. „Gomad! & Monster“ muzika galėtų atrasti savo vietą mokyklinukų būreliuose, kuriems dzin, ką ten groja tol, kol gerai kala, tačiau šiuo kartu man (ir nemažai daliai kitų susirinkusiųjų, sprendžiant pagal pasimetusius jų veidus) labai stipriai pritrūko savasties, išskirtinumo ar bent kokio nors „kabliuko“, kuris nukeltų kažkur toliau nei į paauglystės laikų vakarėlį. Deja, taip, kaip „Gomad! & Monster“, skamba dar dešimtys kitų grupių, nesvarbu, kaip jos save vadina , –  rave‘n‘roll, punk‘n‘rave ar dar kokiu briedu.

Tačiau po „Gomad! & Monster“ atėjo metas tikrajam siautuliui: ant scenos užlipę „The Prodigy“ veteranai klausytojams užkūrė pirtį puikiai žinomu hitu „Breathe“.  Atsisakę stambiu planu juos rodančių ekranų, koncerto metu The Prodigy paskendo šviesose, o beveik visi susirinkusieji sugūžėjo į parterį, kur įsisiautėjo „Smack my bitch up“ klipo vertas vakarėlis, palikdami sėdimas vietas tuščias.  Pirmosios žiūrovų eilės kone iškart tapo vientisa šokinėjančia jūra, tad tik salės kampeliuose buvo galima nors kiek pailsėti.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=vwtizQZw1_c[/youtube]

Pasaulinio turo koncerte, be „Breathe“ ir „Smack my bitch up“, skambėjo puikiai žinomi kūriniai, tokie kaip „Firestarter“,  „Nasty“,  „No good (start the dance“) ir t.t. Juos keitė „Roadbox“,  „Wild Frontier“ ir kiti kūriniai iš naujausio albumo „The Day is My Enemy“, kuriuo The Prodigy grįžo į hitų topus.

Tiesa, jei jau pradėjau kalbą apie koncerte skambėjusius kultinius „The Prodigy“ gabalus, negaliu nepastebėti, kad didelė dalis jų buvo stipriai remiksuoti ir taip praradę pirminį skambesį. Kartais tai susiklausydavo, tačiau kartais nuvildavo. Pavyzdžiui, vienas iš grupės firminių ženklų –   hitas „Firestarter“ skambėjo daug silpniau nei originalas. Ta pati situacija su „Out of space“: koncerto pabaigoje iš niekur pasigirdęs ir taip pat staiga nutilęs legendinės dainos motyvas suerzino labiau nei sužavėjo. Tik kam skųstis, kai  gabalus savo noru „nuremiksuoja“ pati grupė?

Vis dėl to, „The Prodigy“ neseka publikos užgaidų, greičiau jau patys jas kuria, todėl vertinant bendrai, tai buvo nuostabus koncertas. Britų trijulė penktadienį susprogdino tikrą sunkiosios energijos užtaisą, tikėkimės, nepaskutinį Lietuvoje. Beprotiškas vakarėlis  tik dar kartą įrodė, kad „The Prodigy“  nebepaiso laiko: tai reivas, kuris išlaiko žavesį ir nenugrimzta į praeitį, nors seniausi grupės klausytojai tuoj bels į keturiasdešimtmečio duris, o naujausi dar tik keliasi iš mokyklos suolų.