Johnny Cash „At Folsom Prison“: teisti negalima padėti

1968-aisiais metais, dainų atlikėjas ir autorius Johnny Cash Folsomo kalėjime, Kalifornijoje atliko vieną nuostabiausių gyvų pasirodymų. Pasidabinęs tipiškai juodu kostiumu ir gitara, muzikantas žaismingai įspėjo kalinius nesikeikti ir nesijuokti vidury pasirodymo. Kaip bebūtų, šios taisyklės nesilaikymas nulėmė rokabilio legendos “At Folsom Prison”,  kaip kone geriausio visų laikų gyvo albumo legendą, kurio svarba neatsiejama nuo paties kūrėjo.

Kaliniai mėgo Cash’ą ir jo muziką, o pasirodymą kalėjime surengti atlikėjas planavo vos išleidęs savo populiariausią takelį “Folsom Prison Blues” (1953 m.). To pasekoje įrašas tapo jo didžiausias hit singlas.

Klausytojai mėgavosi Casho “už įstatymo ribų” gyvuojančia persona bei nuoširdumu subtiliai gyvuojančiu tarp tragiškų atlikėjo eilučių. Muzikantas šios “spaghetti” vesterno legendos nesibaidė ir beveik per naktį tapo muzikos industrijos mėgstamiausias blogietis. Nors pats už grotų nakvojęs tik pora kartų, Cashas jautėsi artimas su dauguma visuomenės atstumtųjų, neretai kritikavo to meto kalėjimo sistemą ir net pradėjo reformą kuri skatino rehibilitaciją vietoj bausmės.

© Jim Marshall Photography LLC

2018 metų “Washington Post” straipsnyje, Cashų šeimos draugas Markas Stipleris citavo Džonio žodžius “Populiacija (apie kalėjimus) buvo mišri, vaikai ir žudikai. Tai buvo vienas jo argumentų, tai jam ypatingai nedavė ramybės”. Nepaisant kritikų, atlikėjas nusikaltimų neromantizavo, skatino empatiją ir naudojo tragiškas istorijas kaip įspėjimus.

Folsomas Casho dainoje reprezentavo asmeninį, emocinį kalėjimą kuriame atlikėjas, su savo priklausomybėmis receptiniams vaistams bei alkoholiui, kalėjo jau nemažai metų. Galiausiai, surengti koncertą vyrams kurie, iš esmės, pastatė atlikėjo karjeros pamatus tapo paspirtis iš fanų išsipirkti prarastą šlovę.

Kaip jau buvo minėta, interakcija su kaliniais ko gero nulėmė “At Folsom Prison” svarbą populiarioje kultūroje. Nuo pat kuklaus Casho prisistatymo publika negalėjo nustovėti vietoj. Koncertas pasuka kiek tamsesnio humoro linkme kai Folsomo sienomis nuaidi kalinių švilpesiai ir šūksmai, vos iš muzikanto lūpų bei gitaros pasklinda pasakojimai apie šaltakraujiškus nusikaltimus, laisvės netekimą ir sargybinių statomas kartuves tiesiai po kalėjimo kamerų langais.

Viename įsimintinesnių atvejų, kantri legenda net pasišaipė iš sargybinių kai šie atnešė jam kalėjimo kokybės vandens stiklinę. Atsisukęs į kalinius jis nusijuokė ir paklausė “Tai vanduo? Jūs prižadat, kad tai vanduo?”.

Iš viso Cashas Folsome atliko šešiolika dainų, keletą savo, o keletą ir perdainavo. Du paskutiniai takeliai netgi buvo parašyti kalinio Gleno Širli. Cashas po pasirodymo netrumpą laiką palaikė kontaktus su Širli, netgi prisidėjo prie vyro ankstyvo paleidimo iš kalėjimo. Pastarasis laisvėje pasuko religijos keliu ir apleido savo seną gyvenimą, taip užsidirbdamas ganėtinai kuklią tačiau nuostabią muzikinę karjerą. Širli sūnus vėliau pridėjo: “Džonas turėjo neapsakomą atpirkimo misiją ir norėjo, jog jis (Glenas Širli) būtų to pavyzydys”.

Cashas pasirodymų kalėjimuose nenustojo iki 1980 metų kai vienas ypatingai kraupinantis atvejis atlikėją atbaidė nuo darbo su kalėjimo reforma. Kaip bebūtų “At Folsom Prison” ir kiek vėliau už metų įvykęs “At San Quentin” pasirodymai muzikantui grąžino fanų širdis ir pakeliui muzikos pasaulyje paliko įspūdingą palikimą.


Žymos:

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą