Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, kompozitorius Brajanas Eno nusprendė užsiimti tuo kas dar nebuvo papuolę į jokio muzikanto dienotvarkę – parašyti albumą viešai erdvei. 1978-aisiais metais, titulas “ambient” muzikoje buvo tiek pat svetimas kiek ir pati dirbtinės atmosferos idėja, o po truputį populiariąją mediją periminėję rokenrolas bei pankas kaip tik skatino sceną apkrauti vis galingesniais stiprintuvais. Minios skubėjo klausyti vienas už kitą garsesnių pasirodymų, retas turėjo laiko sustoti ir nurimti.

Nors “Ambient 1: Music For Airports” nebuvo pats pirmas Eno atmosferinės muzikos bandymas, jame kompozitorius tiesiogiai dėmesį atkreipė į terminą “Ambient”. Likusią kompozitoriaus karjerą persekiojusio žanro legendos bruožai itin greitai tapo akivaizdūs. Retrospektyviai, legendinis Vokiečių elektroninės muzikos prodiuseris Jan Jelinek vieną jų užsiminė kelis metus atgal vykusiame pokalbyje. Specifiškai, ambient vyraujančią, akustinę poziciją:

“Dažniausiai kuriu nuolat pasikartojančias kilpas kuriomis pastoviu režimu keliauja garsas. Pasisekus, pasiekiama limbo būsena: galima sakyti nebepastebi muzikos, o ji, tuo pačiu metu, išplečia patalpą savo akustika tapdama aplinkos dalimi. Galima tai vadinti neutralizacija: riba kurioje muzika tampa funkcija.”

Iš dalies, “Music For Airports” tebuvo dar vienas papildas tuo metu vykusio elektroninės muzikos Renesanso sąrašui, tačiau genialiai užmaskuotoje projekto simplistikoje slypėjo originalumas kuriam prilygo retas. Muzikos industrijos veteranui Brajanui Eno šis įrašas, efektyviai, funkcionavo kaip švelnus debiutas, o nauja trajektorija dar iki šių dienų simbolizuoja ambient gimimą. Staiga, juostinio magnetofono bei sintezatoriaus paskirtyje atsirado vietos svajingai, atmosferinei muzikai.

Visgi, muzika oro uostui skamba tarytum kandus kritiko recenzijos teiginys arba Eno bandymas susitaikyti su faktu, jog naujajam įrašui lemta nusibaigti žemyn ir aukštyn slankiojančiame lifte. Tačiau titulo reikšmė glaudžiai siejasi su projekto paskirtimi. Minimalizmas ir kasdieniškumas buvo strategiški kompozicijos elementai. Viename interviu muzikantas atsimena:

“Įkvėpimas kilo iš specifiškos patirties. Buvau nuostabaus grožio oro uoste, itin dailiam Kelno oro uosto pastate. Vieną ankstyvą sekmadienio rytą, apšvietimas buvo nuostabus, viskas buvo tiesiog gražu išskyrus tai, jog grojo siaubinga muzika. Tuo metu sau pagalvojau: žmonės visiškai nemąsto apie muziką, kažkas su tuo tikrai ne taip. <…> Šovė idėja, jog būtų visai įdomu pradėti rašyti muziką viešoms erdvėms, susimąsčiau kokia būtent ji turėtų būti.”

Muzika privalėjo būti neįkyri, maloni ausiai ir lengvai užmirštama tačiau rafinuota ir nuodugni vos iš naujo sutelkus į ją dėmesį. Letargiški pianino klavišai, šalia jų, statinėje, bejausmėje aplinkoje giedantys dangiški vokalai, o kiek nerimastinga sintezatoriaus atmosfera sudaro holistinį jausmą  kuriame vyrauja visapusė harmonija. Modifikuodamas standartinės kasetės paskirtį, kompozitoriui pavyko sukurti garsų ciklus kurie, be pastangų, leido apeiti itin ribojančius to meto įrašinėjimo būdus.

“Music For Airports” yra apgaulingai vientisas albumas. Klausant, sunku pagalvoti, jog girdima garsų darna, iš tiesų, yra vienas didžiulis Frankenšteino monstras kurio gyvybę palaiko sukarpytų ir kartu suklijuotų kasečių energijos cirkuliacija galūnėmis.

Keturi, vienas už kitą ilgesni muzikiniai ciklai sudaro beveik penkiasdešimt minučių, kurias, tiesiogiai neatkreipus dėmesio galima būtų palaikyti vienu ištisu takeliu. B. Eno beribėmis tematikomis eksperimentuoja iki šių dienų, neseniai išleidęs programėlę telefonui kuri, algoritmo pagalba, automatiškai kuria nesibaigiančias ambient kompozicijas. Smalsu ar tokiu būdu prarandamas ryšys su organiška patalpos energija.

Tačiau idėjai gimti skatino ir B. Eno požiūris į oro uostų muzikos paskirtį. Retas troško būti primintas, jog lėktuvas už keliolikos minučių kabos tūkstančius kilometrų nuo žemės, o linksmi grojaraščiai šią baimę bandė užmaskuoti užmarštimi. Kaip bebūtų, naujai įgytas optimizmas tampa bevertis vos įžengus į kabiną. “Music For Airports” idėja nebuvo laikyti pakeleivį už rankos, verčiau priminti, jog nėra ko jaudintis.

“Pagalvojau verčiau turėti muziką kuri teigė: na, jeigu ir mirsi – tai visai neturi reikšmės.”, – juokėsi prodiuseris.

Trokštantis sumenkinti šios universalios tiesos jėgą pasamonėje, kompozitoriaus misiją motyvavo noras oro uosto patirtį apsupti gilų mastymą sukeliančia atmosfera. Ji neleido skubėti, netiesiogiai stimuliavo ir vengė divprasmiškumo.

Šiomis dienomis, “Music For Airports” yra laikomas klasikiniu elektroninės muzikos įrašu. Jeigu sintezatoriaus išradimas žymėjo naują etapą muzikoje, ambient, jo pagalba, išryškino aplinkoje ir kasdienybėje vyraujantį žavesį. Mechanizmo sukurtas organinis, be galo jausmingas ir tuo pačiu stoiškas grožis.

Moderniai tradiciškas žvilgsnis į muziką.