Mykolas Katkus (“Sinstation”): “Vieną dieną supratau, kad Dievas yra, kad ir kaip tai nepatogiai skambėtų”

Mykolas Katkus – duali asmenybė. Gal net, galima sakyti, trigubas iksas. Vieni jį žino, kaip “Sinstation” muzikinės grupės lyderį, kiti, kaip viešųjų ryšių specialistą, treti, kaip vieną geriausių JAV politikos specialistų Lietuvoje. Tačiau koks jis, kaip žmogus, kas jo viduje? Tai, bent man, iki šio rašytinio pokalbio buvo trigubas iksas. 

Interviu jis papasakojo kokia ne reali buvo jo vaikystė augant muzikos profesorių šeimoje, vakarais, prie stalo, būnant apsuptam, menininkų, filosofų, lituanistų ir kt. iškilių žmonių pokalbiuose. Sužinojau ir tai, kad, paradoksalu, jis yra labiau menininkas, nei viešųjų ryšių guru (šio amato išmokęs dedukciniu, savamokslystės, metodu). Bei, kas mane maloniai pribloškė – Mykolas yra uoliai praktikuojantis katalikas. 

Tad skaitykite pokalbį ir jauskite Mykolo širdį jame. Nes tai tas interviu, kuris yra surašytas “iš esmės”, t.y. ne bile parašyt, ne bile save parodyt gražiai ir ne bile “viešųjų ryšių speco tekstas”. Bei sužinosite ką Mykolas mano apie galimą branduolinę katastrofą ateityje visai, kaip kino šedevre “Terminator 2: Judgment Day”. 

Sveikas. Tavo Tėtis yra muzikos profesorius. Gi tu, Mykolai, esi viešųjų ryšių guru. Papasakok, kaip įvyko Tavo ėjimas link muzikos, netiesiogiai, Tėvo pėdomis? Kaip gimė Sinstation, kas labiausiai baugino, kas vis dar veda ir, kas šiame kelyje labiausiai tave veža? 

Tėvas manė, kad turiu gabumų muzikai, todėl 7 metus mokiausi Čiurlionkėje, paskui dėl sveikatos iš ten išėjau ir visą laiką muziką bandžiau pamiršti ar išstumti, nors buvau baisus melomanas ir nuolat su muzika kažką beveik pasąmoningai veikiau – tai gitara grojau, tai bendą mokyklini kūriau, tai DJvau, tai bent jau karaoke dainavau.  

Kažkada supratau, kad beveik kaskart išėjęs vaikščioti parašau po dainą – ir kažkaip apsisprendžiau kažką su tuo daryti – draugas nukreipė pas Aurelijų Sirgeda, kur planavau įrašyt tik vieną dainą – “Herojus”. Bet to neužteko – dainos pasipylė, pasiknisau senus užrašus ir radau “30”, “Šok su manim”, sukūriau “Aitvarus”. Taip atsirado albumas, kurį sukūriau su Aurelijumi ir Aurimu – ir kas keisčiausia, pradėjo grįžti seni prisiminimai – muzikos teorija, interpretavimai. Supratau, kad visada buvau ir matyt būsiu muzikantas ir dainų kūrėjas, o muzikos kūrimas ir atlikimas yra mano dalis.  

Per tuos kelis metus iš grupės atsirado puikių draugų muzikantų, išmokau pasitikėt savim, tiek, kad galėčiau užgniaužti savo ego ir pasiduoti kitiems, nebebijau lipt į sceną, pramokau ir dainuot.  

Pradžioje sakiau kad tai laikina nes klaikiai bijojau – ne auditorijos, o savęs – prisipažinti, kad esi kūrėjas yra didžiulis apsinuoginimas, tai keičia gyvenimą, požiūrį i save. Dabar apsiraminau – žinau kas esu, ką moku, ko ne. Ir nebevertinu muzikos kaip kažkokio laikino etapo. Kažkokiu būdu tai visada bus mano dalimi.  

Papasakok kuo yra giminingi viešųjų ryšių ir muzikos menai, amatai? Ko iš kiekvieno išmokai, kaip vienas kitą papildo bei kuri iš šių kūrybų tave ugdo labiausiai kaip asmenybę? 

Jei išoriškai – tai muzika yra tobula komunikacijos forma, išsauganti prisiminimus, perteikianti emociją. Jei viduje – kūryba visur tokia pati. Jei treniruoji kūrybos raumenį muzikoje – būsi kur kas kūrybiškesnis kitose veiklose. Dar – muzikantas turi iškart pajusti pasikeitusią harmoniją, nuotaiką, dinamiką. Jei kažkas sustojo, skamba kitaip, pamiršai partiją – turi akimirksniu prisitaikyti, per sekundės dalį suprasti kas nutiko ir daina tęsiasi. Aš manau, kad dėl to savo muzikinio išsilavinimo man labai greitai sekasi susigaudyti pasikeitusiose aplinkybėse ir komunikacijoje. 

Tavo amžiną atilsį kolega Aurelijus Katkevičius, kaip geriausią jam viešųjų ryšių specialistą įvardijo Šv. Paulių, kuris pasak jo, „mažą ir mažai, kam žinomą sektą padarė labiausiai vyraujančia religija pasaulyje“. Kas tau yra kiečiausi PRščikai ir, kas tave labiausiai įkvepia iš muzikantų? 

Žinai, yra tokia taikomoji dailė? Tai komunikacija yra taikomasis menas, taikomoji filosofija, taikomoji literatūra. Todėl dauguma mano profesinių autoritetų, kaip ir Aurelijaus – filosofai, rašytojai, dailininkai.  

Aurelijus, mano mentorius, partneris, kolega, konkurentas, vėliau tiesiog – bičiulis yra vienas tokių autoritetų, retos erudicijos ir kultūros žmogus – vertėjas, poetas, žurnalistas ir puikus rašytojas.  

Muzikoje gal didžiausi mano įkvėpėjas yra  David Bowie – žmogus, nuolat keitęsis, išlikęs populiarus, bet niekada nepametęs noro siekti geriausios kūrybos. Trent Reznor – industinės muzikos dievaitis, tapęs filmų garsinimo Oskarų laimėtoju ir populiariu prodiuseriu – tai dar vienas didelis įkvėpimo šaltinis. 

Praplečiant trečiąjį klausimą – Tavo ryšys su tikėjimu. Jei ne religinis – ar yra bent filosofinis, dvasinis? Jei tai – koks tai būtų, jei būtų? 

Religinis. Esu katalikas. Vieną dieną taip jau nutiko, jog supratau, kad Dievas yra, kad ir kaip tai nepatogiai skambėtų. Pradžioje norėjosi bėgti ir visiems apie tai pranešti, bet nuramino kunigas – sako – tik pats tą prisimink. Religija ir santykis su Dievu – labai intymus reikalas, daug intymesnis negu seksas. Nesuprantu, kaip galima teisti kažką kitą ar primesti.  

Papasakok kokia buvo tavo vaikystė? Tiesiog. 

Augau dviejų mane mylinčių profesorių šeimoje. Vyresnis brolis išaugo į poetą, rašytoją ir vertėją.  Pinigų tai būdavo, tai ne – užtat muzikos visada, per savaitę po kartą eidavau į koncertus, tėtis namie grodavo arba klausydavosi muzikos.  

Dar buvo knygų kultas – vaikystėje tas knygas aš rydavau. Dažnai būdavo stalas vakare – su labai įdomiais žmonėmis – kompozitoriais, rašytojais, dailininkais, istorikais, lingvistais, muzikantais. Kažkada supratau, kad mano greitakalbę geriausiai paaiškina tas stalas – visi buvo tokie kieti ir jei norėdavau įsiterpti, reikėdavo kalbėti labai greitai. O įsiterpti norėjosi. 

Tai va, tave, kaip ir tavo bičiulį Ramūną Zilnį, visi labiausiai lazdavoja, kad jūs labai greitai kalbate. Tad klausimas visai logiškas – ar muzikos amate niekada nesvarstei griebtis ne synth-rock skambesio, o  MC amato? Kaip, tarkim, Kastetas yra G&G Sindikate. 

Man pačiam buvo labai įdomu, nes itin daug dėmesio skiriu tekstams. Ir keliuose projektuose pamėginau – parašyti tekstų ir pačiam parepuoti. Labai įdomu.  

Repe labai svarbu ritmas, aš vis bandau kažkokią melodiją sudainuoti. Norint pasiekti tokį flow kaip turi Kastis, Vaiperis ar Lilas reikėtų labai daug praktikuotis – matyt nuo vaikystės. Bet su tekstais ir ritmais sekasi.  

Dar visi tave žino, kaip vieną geriausių JAV politikos apžvalgininkų Lietuvoje. Iš kur tavyje ši meilė ir kuo tau ten viskas taip įdomu? Papasakok dar ką nors iš tos serijos, ko dar nesi parašęs FB. 

Hmm. Na, pilnas atsakymas toks – užaugau menininkų ir rašytoju šeimoje, buvau jaunas poetas, istorikas, o 21 metu tapau verslo konsultacijų įmones vadovu. Man trūko elementarių žinių apie verslą – kas vyksta, kodėl, ką reiškia vienas ar kitas terminas. Apsisprendžiau mokytis ir 2000 metais užsibrėžiau perskaityt kiekvieną “The Economist” numerį (tą darau iki šiol). Vienas įdomiausiu skyrių ten buvo JAV rinkimai – Bushas prieš Gore. Taip užsikabinau, pradėjau pirkt knygas ir 2004 metu rinkimus jau sekiau kaip profas.  

Po to jau pradėjau domėtis viskuo, kas ten politikoje vyksta – ir nuo kokiu 2008 mano žinių dieta yra labai amerikietiška – nuo spaudos leidinių iki komedijos laidų. Kodėl? Pirma, ten didžiausias žaidimas, pasaulio sostinė. Vieni serga už kokį Machesterį (futbolo klubą “United” – aut.past.), aš, va, svarstau ar McAucliffe laimės Virdžinijos gubernatoriaus rinkimus ir kiek stipriai demokratai prapils kitų metų rinkimus?  

Antra – Lietuvos politika man dažnai yra nuspėjama ir depresyvi. Visada žinai daugiau nei gali pasakyt, o ten viskas atvira ir neturi emocinio ryšio. Tai ir pradėjau rašyt 2015 apie JAV, skatindamas susidomėjimą.  

Bet po 2016 metai viskas pasikeitė. Lietuvoje JAV politika domimasi labiau, ji persikėlė. Net susipykau su krūva žmonių, nes parašai, kad Sandersas atrodė prastai per debatus ar Trumpas pamelavo. Tu fašistas, tu leftistas. Dabar jau Lietuvos politiką saugiau komentuot. (šypsosi) 

Kaip manai, kada įvyks branduolinis karas? Arba kada dirbtinis intelektas sunaikins žmoniją visai, kaip filme su Švarcu „Terminator 2: Judgment Day”? Yra žmonių, kurie netiki, kad tai kažkada įvyks, gi tu, kaip geras futurologas, ką apie tai pasakytum? 

Šiaip aš gana neblogai spėju artimus politinius procesus, toks tolimas prognozavimas reikalauja didelio leap of faith arba scenarinio mąstymo. Bet AI kažkaip nebijau – neatiduos jiems žmonės kontrolės, pernelyg mes ambicingi. Visos katastrofos – per mūsų pačių durnumą.  

Man baisiau gal tas futbolo sirgalių elgesį primenantis užsispyrimas. Atrodo buvo kažkoks konsensusas kaip reikia gyventi – gerbiam vieni kitus, neneigiam savo norų pinigams ar moterims, ne kuriam utopijų ir truputį vieni kitus prižiūrim. Užjaučiam vargšus, bet ir patys skaičiuojam. Dabar tas noras grįžti į kažkokius mistifikuotus Konano barbaro laikus su patriarchatu ir svetimų skerdimu vienoje pusėje labai baisus. Bet kitoje pusėje grįžtanti beveik religinė cenzūra, safe’ismas, savijautos iškėlimas virš valios, visa ko begalinis analizavimas gąsdina ne ką mažiau.  

Beje, naujausiame Sinstation albume kažkiek apie tai kalbama, tiesa? Tad pabaigai papasakok viską ką reikia, ko nereikia žinot ir kodėl Lietuviškos muzikos gerbėjui privalu savo kolekcijoje turėti Sinstation „Liepsnos3” 2xLP? 

Nes tai labai geras albumas, kuriuo labai didžiuojuosi.  

Pradžioje rašiau jį kaip koncepcinį albumą – visi perkaitę, ką daryt (apie tai dainoje “Dugnas” kalba Rimas Šapauskas). Yra kelios beveik politinės dainos (ne apie partijas, apie tas muštynes). Yra kelios labai gražios dainos – ypač Modelis su Gabriele. Vinile antroje pusėje dar yra keli puikūs Black Water, Happyendless ir Mike and The Sun remiksai ir turbūt labiausiai rokinis politinis mūsų gabalas – “Nuteisk mane”.  

Vinilo klausytojams gal dar pasakyčiau, kad Andrius Kauklys, albumo prodiuseris, viską iš naujo sumiksavo ir pats dabar stengiuosi klausyt tik vinilo – labai gražiai skamba. Truputį nepasisekė, kad išleidom per karantiną ir nespėjom gerai jo pagrot. Kita vertus, kiekvienam albumui matyt savas laikas.  

Pabaigai klausimas: ko labiau lauki – Kalėdų, pavasario ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų?  

Kalėdų. Gal net savo tradiciniu atostogų Portugalijoje. Lietuvos Prezidento rinkimai nebeįdomūs nuo 2004, kai uždraudė reklamą. 

BLITZ 

  1. Šimonytė ar Kubilius? Kubilius. Nes Šimonytei liko dar trys metai ir net patys geriausi politikai per valdžią sugeba nukvakti.  
  1. Bidenas ar Sandersas? Bidenas. Aš radikalus centristas ir man patirtis visada svarbiau už autentiškumą. Šiaip tai McCainas. 
  1. Bloga taika ar geras karas? Karas
  1. Radiohead ar Depeche Mode? Radiohead. Depešus rimtai pamėgau tik prieš kelis metus.  
  1. Šeimyninė baidarė ar dvasinė kanoja? Transedentinis bėgimas miške naktį. Vanduo manęs netraukia. 
  1. Kalbėti ar dainuoti? Dainuot
  1. Mylėtis ar mylėti? Mylėt. Gerai atsakiau, ne? 
  1. Melstis ar filosofuoti? Melstis, aišku.  
  1. Post-industrial ar noise-rock? Nelabai tokius smulkiais žanriniais apibrėžimais. Užaugau skaitydamas knygas ir klausydamas albumus, tą darau ir toliau. Man patinka visa muzika, kurioje yra industrial šaknų – nuo Coil iki Crystal Castles, bet Kanye West “Yeezus” labai patinka. Bet kaip juos klasifikuoti – tarkim Einzturzende Neubautem: noise ar industrial? Noise nėra etiketė, kuri mane iskart patrauktų, bet tarkim Swans yra viena mėgstamiausių grupių. 
  1. The Station ar Sinstation? O tai 35 metai ar 40 metų geriau?  Visi trys albumai – naivus “Miestas”, liūdnas ir agresyvus “Drama” ar politiškas ir gilus “Liepsnos3” atspindi visai kitą mano kūrybos požiūrį, nuotaiką. Dabar vėl gyvenu visai kita nuotaika – įrašinėju labai lyrišką, pusiau solinį, EP. Šią akimirką man tas svarbiausias. 

Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą