Tarptautinis aktualios muzikos festivalis – taip skambiai šiais metais buvo pristatoma XXIII Gaida. Apie aistras dėl pavadinimo pakalbėsime vėliau – dabar griebiam festivalį už ragų! O jo būtą itin įdomaus ir spalvingo. Viskas prasidėjo žvarbią spalio 18 d. popietę ieškant, kur įsilaminuoti šviežiai atspausdintas akreditacijas, kurios, vieša paslaptis, buvo ką tik padirbtos. Jėga, Copy1 dirba, […]
Vilniaus juodaskvernių elitas yra it lakmuso popierėlis. Tai itin patikima priemonė įvertinti koncertą, sužinoti ar alaus sąskaita taupytų Maironių investicija į bilietą buvo geras sprendimas. Apsidairai po koncerto erdvę, užfiksuoji galybę elito atstovų – veidą išvagoja šypsnys vardu „Z*bs, neprašoviau“.
Kaip galvojat, ko žmonės traukia į festivalius? Pasikultūrinti, sakot, pasiklausyti muzikos, išgirsti ko dar negirdėję, dėl mėgstamų atlikėjų, žodžiu, dėl muzikinės programos?
Mikruškėje susispaudus it silkės statinėje ir salone kylant bobučių nerimui, kad keleiviai bus išlaipinami, – perpildytomis vežėčiomis susidomėjo policija, – taip linksmai ir įspūdingai prasidėjo kelionė į Vorutos kraštą, į Velnio akmenį.
Jei pernai per „Kilkim Žaibu“ galėjai jaustis lyg rojuje žemėje, tai šiais metais patys dievai kartelę kėlė dar aukščiau, iki pat dausų: išskyrus paskutines festivalio valandas nenukrito nė vienas lietaus lašelis, Lūkšto vandens sklidiname rage galėjai plikyti arbatą, paplūdimio smėlis it karštos žarijos svilino padus, alus sunkiai nuskalaudavo mošpito dulkių sklidinas gerklas, pusnuogės mergikės džiugino akį, o pieva prieš sceną priminė Georges Seurat tapytą vaizdelį.
Kojos pačios nešte nešė į veiksmo vietą, nes rimtesniame metalo koncerte buvo lankytasi išties senokai. Matyt, kokį vasario mėnesį. Nuo tos dienos buvo tų koncertų ir žvaigždučių atvežta, bet štai kada paskutinį kartą teko daugiau mažiau tikrame bleko koncerte pabuvoti – tikrai nepamenu.
Prisipažinsiu, toks aš ir Stasio Povilaičio gerbėjas.
Nebūčiau aš nė kojos kėlęs į tą šiųmetinę YAGA, kad tik būčiau numanęs, kaip sunkiai įspūdžiai guls baltose lankose. Sakau jums. Rodos, tiek matei, tiek girdėjai, o kai reikia įspūdžiais pasidalyti, tai tik žiopčioji kaip tas ką tik ištrauktas karpis. Festivalis spinduliavo tokiu geru, kaip dabar mėgsta žmogeliukai Vilniuje sakyti, vaibu, kad apie jį rašant vis puoli neviltin – taip sunku žodžiais viską apsakyti.
2012.07.05, 20:36 „Ei, kur tavęs atvažiuoti?“ – piktavališką stalkinimą feisbuke nutraukia redaktorius skambučiu. Man ir namuose gerai, bindzinėju sau prieš rytojų, filmus žiūriu. Matyt ne ten pataikei. „Pieniau, Tundra šiandien“ – išpyškina man naujieną, tad taip vos nepražiopsojau rimčiausio Aukštaitijos reivo TUNDRA‘12 traukinio.
„Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa!“ tariau saulėtą šeštadienio popietę, stebint kaip aukštaičių bei žemaičių komandos varžosi dėl „Kilkim Žaibu“ krivūlės. Taip, esu kaltas dėl visų 3 metų paklydimų – būtent tiek laiko prireikė, kad sugrįžčiau. Oras nuostabus, žolė žalia žalia, šalia besigano žemaitukės, raminančiai telaškuoja ežero vanduo, šlamena medžiai ir nendrės. Totalus šinšilinimas. […]
Ei, pankai, nevidonai, esu derva besispjaudantis padaras, kuris mėgsta „The Rolling Stones“. Žiauriai nevirškinu visokių, tegirdėjusių „Satisfaction“ ar „Start me up“, tačiau kartu teigiančių žiną šiuos britus. Visgi esu iš prigimties geras žmogus, tad paprotinsiu jums kiek apie „Stonesų“ esmę – koncertus. Neveltui tai viena labiausiai būtleguotų grupių per visą muzikos istoriją, o „The Brussels Affair `73“, apie kurį bus kalba – ne vienam stogą nunešęs rock‘n‘rollo šou.