Atvykus į Zarasus mūsų iki lūbų nukrautą mašiną pasitiko kaip minimum valandos ilgumo eilė. Gi aš žinodamas, kad Šiaurinėje scenoje gros mano draugai ir kraštiečiai „Sala“ šokau prie bagažinės ir palikęs kompaniją mašinoje su sėkme, patraukiau prie paradinių vartų.
„Mumiy Troll“, Andrius Mamontovas, Somov su Jazzu, „Lemon Joy“, Markas Palubenka – visi jie ir likę kiti buvo jau kultu šią vasarą betampančiame festivalyje „Karklė“. Renginys šis dar visiškai jaunas – pamenu, primą kartą į jį dėmesį atkreipiau pernai, kuomet jis buvo rengiamas viso labo antrą kartą, bet tą kart nugalėjo kitas pajūrio kurortas – „Satta Outside“.
Nebūčiau aš nė kojos kėlęs į tą šiųmetinę YAGA, kad tik būčiau numanęs, kaip sunkiai įspūdžiai guls baltose lankose. Sakau jums. Rodos, tiek matei, tiek girdėjai, o kai reikia įspūdžiais pasidalyti, tai tik žiopčioji kaip tas ką tik ištrauktas karpis. Festivalis spinduliavo tokiu geru, kaip dabar mėgsta žmogeliukai Vilniuje sakyti, vaibu, kad apie jį rašant vis puoli neviltin – taip sunku žodžiais viską apsakyti.
2012.07.05, 20:36 „Ei, kur tavęs atvažiuoti?“ – piktavališką stalkinimą feisbuke nutraukia redaktorius skambučiu. Man ir namuose gerai, bindzinėju sau prieš rytojų, filmus žiūriu. Matyt ne ten pataikei. „Pieniau, Tundra šiandien“ – išpyškina man naujieną, tad taip vos nepražiopsojau rimčiausio Aukštaitijos reivo TUNDRA‘12 traukinio.
„Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa!“ tariau saulėtą šeštadienio popietę, stebint kaip aukštaičių bei žemaičių komandos varžosi dėl „Kilkim Žaibu“ krivūlės. Taip, esu kaltas dėl visų 3 metų paklydimų – būtent tiek laiko prireikė, kad sugrįžčiau. Oras nuostabus, žolė žalia žalia, šalia besigano žemaitukės, raminančiai telaškuoja ežero vanduo, šlamena medžiai ir nendrės. Totalus šinšilinimas. […]
Kaip minėjau feisbuke, Kultūrnamis dabar yra totalus futbolo čilautas. Apleisti koncertai, kinai, muzikiniai leidiniai, o jų vietą labai sėkmingai užėmė apvaliojo kamuolio meistrai, žongliruojantys juo žydruosiuose ekranuose. Bet viskas turi ribas. Nors futbolas dabar yra pats geriausias antidepresantas, ar net – gyvenimo prasmė, bet kaip pasakė vienas filosofas – „gyvenimas be muzikos būtų didelė klaida“.
Gyvenimas yra toks dalykas, kuris kartais šiek tiek užknisa, tiesa? Net nepradėsiu dievagotis kokios fignios, hernios (ir visos kitos uinios) linksmino mane pastarąjį metą, nes puikiai žinau, kad savųjų Jūs turite pakankamai ir jos juk yra kur kas įdomesnės. Tokiais momentais, kuomet „Hakuna Matata“ ištarti nebeužtenka, geriausias priešnuodis būna, kad ir toks dalykas kaip, išsireiškime – smagus ir turiningas savaitgalis. Pastarojo laukiau jau senai, juolab, kad tokį nelietuvišką žodį kaip „Prodigy“ Google Translator man išvertė tiksliai – „Stebuklas“.
Berods po dviejų metų, kurių metu GMD vyko ar pliaupiant lietui, ar gaubiant darganos debesims – vėl pražydo saulė. Šį kartą šildė nebe vien šypsenų surakinti dantys ir nuoširdžiai atliekami koveriai po skėčiais, bet ir giedras, saulėtas dangus. Nors savaitės eigoje viskas krypo link to, kad nuo karmos nepabėgsi (oras buvo gūdus). Bet štai išaušo Gegužės 19-toji ir Lietuva gavo pavasariškos idilės dovaną.
Baskovas, Kirkorovas… Skaitėte jų koncertų apžvalgas, žinote kaip laukiu Lietuvoje Moisejevo. Bet be šių grandų dar yra krūvos kitų visiškai puikių rusų atlikėjų. Iki Kolios ir Filipo reikėjo daaugti, gi tokios grupės kaip „Kino“, „Nautilus Pompilius“, „Mumiy Troll“ ir „Akvarium“ stvėrė mane dar tada kai protas sėklas tik daigino. Tad kaip gi nenueisi atsižymėti daugiau nei įspūdingos 40 metų sukakties, kurią grupė „Akvarium“ koncertu paminėjo sausakimšoje „Forum Palace“ erdvėje. Nors bilietų kainos siekė net 300 litų.
Paskambino man aną tingųjį šeštadienį toks Audrius Ramuva telefonu ir pradėjo įrodinėti, kad atvaryčiau į „48 Cechą“ paklausyt ambiento (tieko jo dj seto, tiek kitų atlikėjų gyvai atliekamos šios muzikos). „48 Cechas“? Noneimai? Tai mane, kaip patikrintos klasikos šalininką, veikė kiek atbaidančiai. Tačiau galiausiai tinginį palaužiau ir po renginio pamačiau, kad ties abiem klaustukais iš ties buvo suklysta. Šauktukuose juk tyko ambientinė esmė, o vienas iš „noneimų“ sugrojo žvaigždiškai.
Vienu („Jauna Muzika“) ar kitu („Garso Galerija“) pavadinimu šis festivalis egzistuoja nuo 1992 metų. „Garso Galerija“ patapo prieš kelis metus, kai buvo pastebėta, jog čia vis daugiau elektronikos ir keistų eksperimentų. Pats su šiuo festivaliu susidūriau prieš penketą ar šešetą metų – ir užsikabinau, pradėjau vaikščiot kasmet. Puikus pasirinkimas, kai nori išgirsti kažką kitokio.
“Karštą dieną niekas taip nešildo sielos, kaip šaltas alus” – sakoma. Ir kaip sykis, kadangi jau pavasaris, tą vėsų vakarą mano kuprinėje šildėsi skardinė “Švyturio”. Ant drąsos – gerdamas ne alkoholinį, mąsčiau važiuodamas į Šiaulius, į koncertą. Koncertą, kuriame liejosi meilės dainos, jo metu buvo pakeista 150 kostiumų; spec. efektų, vizualizacijų ir garso buvo 1 fūra, o arenoje, žinoma, nei vienos laisvos vietos.