10 įdomiausių 2018 metų LT elektroninės avangardinės muzikos scenos leidinių šiai dienai

Ši savaitė man buvo kaip viena įdomi patirtis. Jos metu buvau pasinėręs vien į kreivą Lietuvišką elektroninį garsą visu kūnu ir visa siela. Perklausiau vos ne 30 šios serijos leidinių, o kai kuriuos net iki tokio lygio, jog bandcampas nebeleido įrašo klausyti nemokamai.

Šis 10-ties punktų sąrašas – nereitinguotas, o išdėliotas abėcėlės tvarka, nes visi darbai daugiau / mažiau yra puikūs. Tad ir aprašai čia bus ne su subjektyviais vertinimais (ar bent jau stengimasi jų išvengti), o greičiau, su efemeriškai supažindinančia anotacija.

Arma Agharta „I“

Armantas prie tagų apie EP „I“, kad susigaudyti kas per tvarinys skambesio prasme tai yra, bandcampe pridėjo ir tokį – „weird“. Kas į Lietuvių kalbą išvertus reikštų „keistas“, ar liaudiškai tariant – „nesąmonė“. Tačiau man šis jo darbas pasirodė kaip tik labai konceptualus, su nuosekliais perėjimais ir to padarinyje – klausosi 23 min. trukmės kūrinys vientisai, be „nusipjovimų“ ir, galiausiai, tiesiog įtraukiančiai. Nors jame yra visko: ir didingų choralų, ir meditatyvaus drone‘o, ir laužytų ritmų, ir tiesiog abstrakcijų. Dvasia, iliuzija ir tyla perteikta per savo asmenį ar kaip filtrą, ar kaip tranzitorių, privertė klausyti „I“ ne vieną kartą. Iš ties įdomus autoriaus auto / audio portretas.

Artūras Bumšteinas „The Rise and Fall of Jakob Bauer“

Tikėjausi, žinant Artūro kūrybą, akademinės šyzos čia, kurioje pilkai ausiai nėra už ko užsikabina. Tačiau šį kartą ne, nors, kaip ir visuomet, Artūras stebina savo išmone, kaip ir kokiomis priemonėmis, bei technikomis galima kurti iš ties nuostabią muziką. Albume „The Rise and Fall of Jakob Bauer“ panaudotas 1913-tų metų operinis įrašas, rastas Vienoje, kuris buvo užarchyvuotas į metalinį tų laikų technologinį mediumą. Atsidūręs Artūro rankose, jis, skaitmeniniu būdu, buvo išskaidytas į dvi paradigmas – įvairiausius mediumo triukšmus ir Vienos kantoro Jakobo Bauerio balsą. Albumo kūrime dar buvo pajungtas 12-kos žmonių choras, akustiniai instrumentai ir gauname daugialypį, neviensluoksnį, kinematografinį vieškelį, kuriuo nepaprastai įdomu keliauti nuo pat 1913-tųjų metų iki nūdienos.

Darius Čiūta „grt_p“

Architektas kuriantis muziką, nors pasak jo – muzikos nėra, o yra tik garsas. Kuria nuo 1988-tų metų ir per tą laiką spėjo išleisti net 43 leidinius. Tad Darių Čiūtą drąsiai galima vadinti eksperimentinės muzikos karaliumi Lietuvoje. Ir nors ne kartą perklausiau Dariaus darbą „grt_p“, tačiau jis kone sunkiausiai pasiduoda supažindinimui iš visų sąraše esančiųjų. Matematika, aksonometrija, topologija ir šiaip matricų išvestinės – kažkas tokio šiame D. Čiūtos garse. Nors ir kaip reikiant specifiniame, tačiau tikrai įdomiai suklausomame.

Gintas K „Acousma Light“

Čia turime kažką panašaus į nūdieninių Mouse on Mars, Autechre, bei, kas be ko, viršuje aprašyto Dariaus Čiūtos lydinį, kuriam, ne paslaptis, Ginto K kūryba yra viena tų, kuri imponuoja labai stipriai iš Lietuviškojo garsyno. Taigi, čia labai daug abstraktcijos, experimentinių žiežirbų bei pastovumo ar ryškaus konstrukcinio stuburo ir melodijinės linijos nebuvimo. Autorius savoje anotacijoje ir parašė, kad to labiausiai ir siekė, mat naudojo kuo smulkesnes garsines dalelytes tam, kad perteikti savo gvildenamą idėją darbu – taip vadinamo „Akusmatinės muzikos“ termino esmę, kuris užgimė dar 1955-tais metais prancūzijoje, o šaknys jo kildinamos iš Antikinės Graikijos, konkrečiai – Pitagoro mokyklos.

KiB + entropija „2018.03.18“

Tai dviejų garso menininkų – Dovilės KiB Dobravolskaitės iš Vilniaus ir Mariaus entropija Pauliko iš Kauno – gyvo pasirodymo įrašai iš laisvos improvizacijos elektroninės muzikos renginio „Įtampos ZOOna“. Entropija bandcamp paskyroje yra ir dar 2 grynai jo solo pasirodymų įrašai iš 2018-tų metų, tačiau būtent šią koloboraciją nusprendžiau išskirti. Ir nors virtualų leidinį 2018.03.18” sudaro du atskiri šių menininkų darbai trunkantys plius minus pusvalandį bei vienas bendras, įrašytas improvizuojant poroje, tačiau, kas įdomiausia, pats skambesys, skamba organiškiau nei minėti du solo įrašai. Glitchinė, drone‘ninė, eksperimentinė ir IDMinė improvizacija atsiskleidžia čia visu tamsumu.

OTSU „Meridian“

Nulis informacijos – tiesiogine to žodžio prasme. Viena aišku tik, kad šis analoginiais prietaisais ambientinę, eksperimentinę ir lo-fi muziką kuriantis audio menininkas yra lietuvis ir kilęs iš Vilniaus. Vos 4 kūriniai po plius minus 3 minutes, tačiau nusprendžiau šį itin trumpą leidinį išskirti, nes garsas labai patiko. Toks, kokio dar iki šiol nebuvau girdėjęs (nors gal tokių ir pilna interneto platybėse). Svajingas, melodingas, veikiantis taip maloniai it koks trankvilizatorius. Plius garsas – labai raw (net girdisi, kaip įrašymo proceso metu išjungiamos kasetės, į kurias, tikėtina, buvo leidinys įrašinėjamas) ir, verta pažymėti, kad šis šio paslaptingojo menininko darbas yra jo debiutinis leidinys.

Sala „Radioation“

Jei Michaelas Jacksonas kadaise MTV paprašė jį pristatyti kaip „King of Pop“, kad susikurti taip brand-name‘ą, tai Salos siela Audrius Šimkūnas save krikštija irgi gana pretenzingai – Aukštaitijos Chaoso Archangelas. Bet pykti ant jo neišeina dėl to, nes jam tinka. Tik gal labiau prie veido, nei prie muzikos (kūrybos), kuri jau kokį 10-metį, bent man skamba kaip itin harmoninga, iššaukianti meditatyvias patirtis bei kartais panardina į filosofinius apmąstymus. Toks yra ir „Radioation“ leidinys – 23 minučių trukmės sensorikos, minimalizmo, ritualo ir kaip gi be fieldrecordingo.

Skeldos „Ilgės“

Šis Vytenio Eitminavičiaus darbas man yra pats artimiausias iš viso sąrašo. Tiek savo skambesiu, tiek dvasiniu krūviu, tiek idėjos įdomumu bei jos išpildymu. Du kūriniai, trunkantys po beveik 17 minučių, kurie tiek garsu, tiek žodžiu poetiškai operuoja melą ir ilgesį. Klausai ir kandi pats sau. Labai išjaustas ir jautrus – toks man pasirodė šis darbas. Kažkodėl savo dvasiniu krūviu „Ilgės“ priminė Lauryno Jukonio (Oro! Oro!) „Ilgesio rubikonai“ arba Coil „At The Heart Of It All“ kūrinius. Ne meditacija, ar filosofija, ar dar kas. O emocija. Labai stipri ir skaudančią širdį apraudanti.

Twentytwentyone + Diissc Orchestra „Split LP“

Tai pirmasis Lietuvos Muzikos Informacijos Centro vinilo leidinys. Kaina labai graži – vos 17 Eurų, tad griebiau jį nė nedvejodamas, vos tik jis pasirodė. Jūs klausiate ar likau patenkintas? O kaip kitaip, kai prie jo dirbo net 8 garso menininkai. Ir ne šiaip kokie nors pradedantieji, o savo srityje toli gražu nemenkai nuveikę bei tiesiog yra savo srities specialistai, jei taip galima išsireikšti. A plokštelės pusėje –  „Twentytwentyone“ sambrūzdžio, kurį sudaro Lina Lapelytė, Vilius LYS Šiaulys, Artūras Bumšteinas ir Cornelius Cardew – minimalistinės abstrakcionalizmo eksperimentikos. O B pusėje – aktyviau ir trankiau siautėja po „Diissc Orchestra“ pavadinimu pasikavoję Martynas Bialobžeskis, Antanas Jasenka, Vytautas V. Jurgutis, Jonas Jurkūnas.

Urvai „Recordings for The Bottleneck of Humankind“

Kaip ir OTSU atveju – taipogi nepavyko rasti informacijos kas per kūrėjas yra Urvai. Aišku tik, jog jis yra iš Vilniaus ir bandcampe yra jo singlas „Eglei (ne)krioklys“, EP pavadinimu „Reincarnation“, bei pilnametražis albumas, kuris štai čia trumpai nužvelgiamas. Kas jame? Begalė fieldrecordingo iš įvairiausių vietų – ar jūros bangų muša, ar miesto triukšmas, ar miško faunos čiulbėjimas. Nors tagai sudėti tokie: experimental, electronic, drone. Šis vilniečio Urvai darbas, manau, idealus tiems, kurie nori paklausyti natūralių landšaftinių garsynų į kuriuos esamu momentu arba nėra galimybės nuvykti, arba šiaip norint atsipalaiduoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *