Apie nuoširdžius underground atlikėjų (pasi)rodymus

Turbūt ne vienas esam girdėję sparnuotą frazę išsakytą kokio nors super duper pogrindiečio, deklaruojančio, kad „popsas tai komercija, ten nėra nieko tikro, o va mes tai iš dūšios grojam, mes varom Nuoširdžiai“. Kažkada senai ir aš tuo visa esybe tikėjau, ir nuėjęs į kokį nors rūsyje ar bunkeryje vykstantį pogrindinės muzikos vakarėlį/festivalį/koncertą kartu su visais itin rimtą veido išraišką nutaisęs (kuri pasireiškia stipriai suraukta kakta) stebėdavau ant scenos vykstantį gaivališką šou. O visgi, jei nuoširdžiai, kaip gi yra iš tikrųjų?

Neofolk

Įrašuose būna visko. Ir magijos, ir elektros, ir ritminių gitarų, ir cimbaliukų, ir netgi vargonų. Skūstis, iš tikro, nė iš tolo negali. Bet stebint tokius kultinių neofolk atlikėjų pasirodymus Lietuvoje kaip tarkim visų ilgai lauktus „Death in June“ ar „Rome“, ar „Changes“, ar dar krūva panašių legendų, nejučia savęs klausi; ar susirinkusieji kaktas suraukę žiūri pasirodymą iš neapykantos, ar iš minėtos dvasinės refleksijos? Greičiausiai visgi pirmu atveju, nes pasirodymas itin primena maestro Simono Babravičiaus koncertą ar netgi festivalį „Suvirintojus“ drebinusį Laimučio Purvinio benefisą. Tik, kad anas ne gitarą, o joniką pasikinkęs visus šokdina. Plius ja išgaudadamas daug sluoksnių, kuo negali pasigirt ritmine gitara brūžindami tris akordus legendiniai neofolkeriai. Purvinio purvinumas vs neofolk nuoširdumas 1:0.

purvinis

Industrial

Itin plati tema, bet pasistengsiu kiek įmanoma glaustai. Yra trys industrial nuoširdžių pasirodymų tipai. 1) su leptopu 2) su daug daug laidų 3) su keleta išgėrusių rėkautojų ir grupe. Man asmeniškai pats nuoširdžiausias yra tas kuris yra su daug daug laidų, nes ten žinai, kad čiuvas, kuris juos kontroliuoja, bent turi ką veikti. Nėra nuobodžiau stebėt į niekadėją su laptopu. O kai būna pasirodymas su grupe – nieko smagiau nebūna. Toks, tarkim, prieš keletą metų buvo „Karjalan Sissit“ regėtas šou, kur chebra ant pjedestalo gėrė vodkę, pjovė Švyturio alų ir bet ką bliovavo į mikrofonus. Visiems labai patiko.

Dar buvo vienas itin rimtas pasirodymas tokių „Protagonist“. Iš viso ant scenos buvo trys žmonės iš kurių vienas mušė vieną itin didelį būgną ir atliko vokalines rėkautojo partijas, kitas itin simpatiškas jaunuolis suraukęs kaktą „kažką“ grojo smuiku, o trečias asmuo buvo mergina, kuri kaip Purvinis įsikinkiusi clapą, neaišku ar ką grojo apskritai (už Purvinį bent jau gali atsakyt). Jūs jau turbūt visi žinote kaip reagavo publika – visi stovėjo surauktom kaktom ir keikėsi sumokėję per brangiai už bilietus. Bet bent jau kompas neužlūžo, kaip kad pasitaiko tokiuose koncertuose.

HoekmanCelloBlackAngel.jpg

„Ordo Rosarius Equilibrio“ koncertas buvo visai geras, nes ir buvo į ką pažiūri (charizmatiškos asmenybės, žinot), ir ačiū Dievui paskutinę akimirką Švedai rado savo leptope „Three is an Orgy“ fonogramą ir atliko šį medliaką susirinkusiesiems. Jūs turbūt suprantat, jog norint, kad pasiteisintų nuoširdumo kalibras, šalia kompiuterinės fonuškės buvo mušamas, bene kiekvieno industrialisto atributas – didelis būgnas, o giliau scenoje esanti frontmeno gyvenimo partnerė atrodė taip lyg „kažką dainuotų“ į taktą judindama lūpas. Po koncerto keikėsi dauguma, o man kaip girtam, paskutinę akimirką rasta kompe paminėta daina – nuplovė visas negandas.

Noise / power electronics

Itin smagi tema. Šios muzikos festivaliai vyksta trijose paradigmose; 1) vakaro headlineris, tai – žvaigždė iš užsienio, kuri po koncerto daugumą (ypač true noizerius) nuvilia, nes sukomercialėjo ir nebeteko purvinumo. 2) vakaro žvaigždę apšildantis projektas – projekcijose rodęs žudynes ir gore vaizdus, ir gavęs krūvą strėlių iš kultūrinių portalų, kad „nieko naujo nepasakoma“. 3) paslaptingasis vietinis atlikėjas grojęs paryčiais, kurio liko paklausyt vos keletas žmonių ir, ko gero, dėl to gavęs aukščiausius balus iš vietinės noise scenos legendinio atstovo. Tad tokiomis rokiruotėmis nuoširdumas šioje scenoje ir pasireiškia.

1253898619_photosession_2009_all_shall_fall_04

Plius dar liko neaprašyti, kasetėmis „grojantys“ „koncertmeisteriai“ (čia turiu omenyje girtąjį maestro MC Deutsch Nepal), su jonikomis grojantys dark ambienščikai (taip kažkada Lietuvoje pasirodė mano mėgstamas iki šiol „Desiderii Marginis“) ir t.t ir pan. Tačiau esmė šio rašinio tokia, kad nereikia šikt britvom ir kalbėt kruvinom ašarom besiklijuojant sau etiketes. Man asmeniškai Michaelas Jacksonas yra milijoną kartų nuoširdesnis, nei koks rūsyje ant bačkos rėkaujantis performeris. O šiaip tai mes visi juk esam daugiau mažiau ir kaip minimum nuostabūs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *