ARMAGEDDON DESCENDS IV: dar kartą ir vis beprotiškiau

Labas, kultūrnamio sveteliai. Senokai besimatėm, šimts metų kai nieko negirdėt, ane? Net ir pats nepamenu, kada paskutinį kartą čia besilankiau. Matai, kas ištinka žmogų, kai ans veržliai stoja į pirmąsias kapitalistinių aukštakrosnių kūrenimo gretas, – ne tai, kad visiškai skųsčiaus, bo kiekviena lazda turi du galus, – bet, Jėbus mato, imi stokoti laiko ir noro kur nors suspėt, ir tūnai it koks šinšilas narvely, besidžiaugdamas sekmadienio popietėmis. Ir taip bėgant dienoms nejučia ima kankinti troškulys – iš pradžių lengvai pakeliamas, vėliau vis sunkesnis… Žodžiu, nemalant girnose mėšlo su visais šiais dvasingumais, teigtina tai, kad ketvirto Armageddon Descends festivalio asmeniškai laukiau it išganymo.

Ir kaip? Jaučiuos it apsiplovęs Gange – veidan sugrįžo šypsnis, žiba liepsnoja žiburėliai t.y. akyse vėl tviska kipšiuko šėlas. Ne, o jei rimtai, tai tikrai šių metų festivalį įvardyčiau kaip labiausiai nusisekusi iš visų iki tol buvusių armagedonų. Vien ko vertas faktas, kad pasibuvot ir pakontempliuot tamsos į Kablį sugūžėjo kone visa mano giminė! Okei, seneliai turėjo kitų reikalų, o mama mit papa festivalį paprasčiausiai pamiršo, tad man draugiją palaikė tik brolis (šis nelabai stengės) ir sesė. Visgi esmė, kad abu jie itin atidūs padarai, – bet kokio kaulo jiems neprakiši, – o liko baisiai patenkinti.

12828363_1122182351135688_3650114167590543461_o

Ir ko tokiam nebūti, kai ore tvyro pergalės ir triumfo kvapas? Jei pernai metais širdį dėl armagedono spaudė mažas fieston suskridusių juodvarnių pulkas, tai šiemet paliko atmintyje šurmuliuojančio Kablio įspūdis – margiausi sveteliai iš visokiausių pakampių: Asphyx draugeliai, priekurčiai ir apsirgę jaunimo centro darbuotojai iš Olandijos, dori katalikai ir mokesčius mokantys kūrybinių industrijų atstovai, plikiai šauktiniai ir savanoriai, hipsteriai ir seniai barzdylos. Visas šis katilas, bylojantis apie socialinių medijų lemta subkultūrų tirpsmą, ypač gražiai atsiskleidė festivalio chill zonoj – oficialiai tokios nėra, omenyje turiu Kablio patalpose veikiančią maitinimo įstaigą, kur kvepia jaukumu, ant grotelių čirška mėsa, dūzgia pokalbiai ir liejasi alus. Aš, senis, dar menu, kai II-jo leidimo Armageddone ten dar nesutvarkytose patalpose buvo įsikūrusi tikra šalčio ir tamsos kloaka – elektronikos scena.

Malonu ir tai, kad festivalį priglaudusi įstaiga susitvarkė su apsauga, todėl šįkart būdamas viduje tikrai jauteisi saugesnis, nei Lukiškių tardymo izoliatoriuje – oi, ilgai dar minėsiu pernai metais neišdildomą įspūdį palikusi marozą a la apsauginį su itin galingu diodiniu žibintu. Žmogus atradęs savo tikrąjį pašaukimą – trečią valandą išvystytu žandikauliu žiaumoja kramtoškę, savo rūsčiu žvilgsniu skanuoja ir gaudo potencialias bokso kriaušes, o su tuo jau minėtu, itin ryškius žybsnius laidančiu, dildo nuolat čekina pirmutinių eilių vyzdžius.

12794995_1122176921136231_7332853551364406397_o

Tęsiant liaupses, pabrėžtina, kad viskas dar ir laiku prasidėjo, o vakaro eigos lemtas nuokrypis nuo grafiko tebuvo minimalus, tad 8-ios festivalio valandos neprailgo. Aišku, tokius dalykus dažniausiai lemia įvairios subjektyvios priežastys, kaip pokalbiai ar kompanija. Visgi, jei tūlam būtų pasidarę visai nuobodu, visados buvo galima pasidžiaugt tradicine festivalio paroda – šiais metais buvo eksponuojami anapilin išėjusios Lietuvos metalo scenos legendos Martyno Meškausko, geriau visiems pažįstamo kaip Lord OminousAnubi, lietuviškos tautodailės braižo sklidini medžio raižiniai. Man ypač įsirėžė viename iš šių grafikos darbų sutiktas smuikeliu čirpiančios Mirties įvaizdis. O, kad Meškauskas nebuvo vien tik undegroundo kultinė asmenybė, įrodo iškalbingas faktas – jo grafikos darbai eksponuojami ir Nacionalinėje dailės galerijoje (ar bent jau kadais ten kabojo).

Žodžiu, iš organizacinės pusės priekaištų nėra – žiauriai smagi atmosfera ir pasiektas reprezentacinis lygis. O kaip gi, matau jau klausiat, muzikiniai reikalai? Išskirčiau porą esminių momentų.

Pirma, metalo scena šiais metais tiesiog begėdiškai pasikrovė malkų nuo savo kolegės elektrončikės. Taip, jaučiu, kad nuosprendis nebūtų toks vienašališkas, jei nebūčiau praleidęs britų Qrixkuor, bet ši nelaimė tiesiogiai susijusi su antruoju momentu – apie jį kiek vėliau. Vieninteliai anglai Cruciamentum sugebėjo užgriebti nuo pradžios iki pabaigos, o geriausiai momentai būdavo, kai anie užgrodavo lėtai ir riebiai. Bestebėdamas šiuos britus supratau, kad pirmą kartą matau, kad metalo grupės pasirodymo metu vokalistas taip dažnai vartytų akis, – nuolat balavo jų obuoliai,  – gal iš gėdos čia, gal kokia dekoltė vis traukė akį? Nežinia ir nesužinosim. Vat, o likę kolektyvai, – Mefitic, Infernal War ar Aosoth, – nesužavėjo. Įrašai skamba gerai, o gyvas garsas labai skystas. Ypač tai akivaizdu koncerto besiklausant su ausų kištukais.

1501457_1122192551134668_7716827262676690815_o

Taip, čia tasai antrasis momentas susijęs su muzikine Armageddon Descends IV patirtimi. Pačioje festivalio pradžioje, išgirdus iš elektronikos salės atsklindančius Vidinės Ramybės išstojimo garsus ir prisiminus praeitų metų festivalio patirtį (ausys labai apsunko) staigiai nusprendžiau, kad „velniop, einu ir nusipirksiu ausų kištukus“. Ir išėjau. Aišku, būdamas nepatyręs piemuo, vietoje to, kad tiesiai Mindaugo Maximon šaučiau, nuvariau vaistinės ieškoti į autobusų stotį, tada į traukinių, tada prie Halės turgaus, tada į Iki, tik tada į Mindauginę. Tai taip nemažai laiko ir sugaišau. Ale finale, tskant, likau žiauriai patenkintas.

Garsas švarus ir aiškus. Ar tai būtų bebaigiančios suplyšti kolonėles, ar beplepantis kaimynai – niekas tavęs nebeblaško. Svarbiausia, jokio diskomforto. Man tikrai nuoširdžiai gaila tų, kurie, pavyzdžiui, per Skeldos pasirodymą be jokios ausų apsaugos stovėjo pačiame priekyje. Pasirodymas, beje, buvo tiesiog nuostabus, gražiai susipynė noise agresija ir trapi melancholija, o ypač patiko pasirodymo pabaiga (užmiršau, nors labai stengiaus įsiminti – siera dega, ar kaip ten?) – tokios lyrikos seniai netekę išgyventi.

12841331_1122177007802889_6940640632618255539_o

Pagyrų nusipelno ir kiti vakaro elektrončikai – kraštietis Velemara, svetys iš Švedijos Arkhe, kuris klausytojus pavergti bandė Lakonijos vardo vertu minimalizmu garse ir jo vystyme, – įvairovės kaip traukinyje Vilinius – Marcinkonys t.y. užsimerki ir telieka per bėgius ritmingai bildantys aširačiai, – , o kitas svečias iš Skandinavijos Sick Seed skėlė tokį klasikinį noizo manifestą. Temos, kaip visada – radikalus darvinizmas, Ebolos virusai, visuomenės susvetimėjimas bei tikrųjų lūzerių paieškos. Trumpai, dinamiškai, tad ir smagiai.

Visgi, liaudžiai didžiausią įspūdį paliko italai Satanismo Calibro 9, kurie surengė kokio tai neaiškaus, tarsi žiūrovui nepažįstamo, bet viso veiksmo eigoje išryškėjančios griežtos struktūros ritualo inscenizaciją. Vien ko verta visa scenografija – ožio kaukolė (valio!), besiraitantys smilkalų dūmai, ant grindų įsitaisę atlikėjai, vinimis badomos širdys ir deginamos popieriaus skiautės su okultiniais simboliais. Mums patinka tokios ritualinės dark ambient tamsybės.

12829359_1122190361134887_960523661058420611_o

Reziumuojant, toksai tas mano ketvirtas Armageddon Descends – išlaikęs nuostabią savo atmosferą ir subrendęs, drąsiai geriausias iš visų buvusių ir įsiminęs tuo, kad elektronika išvertė metalą iš kanopų – kitais metais reikalaujam revanšo! O šiaip ir patys matot, kad kryptingai siekdamas savo užsibrėžtų tikslų, šis festivalis tampa, o man jau ir tapęs, viena iš esminiu datu Lietuvos alternatyviosios kultūros kalendoriuje. Pavaryta neblogai! Už tai viso šio reikalo organizatoriams Nekrokatarsis didžiausia pagarba – ačiū ir varykit toliau!

Iki kito.

Nuotraukos: Greta Giedrikaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *