Tai – mano trečia opera per pastaruosius gal 20 metų (ir, tuo pačiu, trečia per pastaruosius du metus). Labai ilgą laiką ignoravau tiek teatro, tiek operos žanrus, o ką bekalbėti apie baletą, kurio spektaklį paskutinį sykį regėjau dar prieš 17 metų. Opera „Post Futurum“, kaip nekeista, neprilipo iš vis, „Kapulečiai ir Montekiai“ įsigėrė į širdį glotniau. O kaip tas trečiasis kartas su Giacomo Puccini „Turandot“?
„Oi, tai „Turandot“ operoje juk išgirsi „Nessun Dorma!“ – pasakė man mama prieš spektaklį. Į kurį ėjau, kaip pastaruoju metu dažniausiai darau bet kur eidamas – nežinodamas apie kūrinį nič nieko. Neskaičiau nei apie ką ši opera bus, anei domėjausi kūrinio istorija, kas ją atliks, statė ir pan. dalykais, o ką jau bekalbėti apie kritikų recenzijas bei atsiliepimus.
Jei „Kapulečiai ir Montekiai“ truko net pusketvirtos valandos su dvejomis ilgomis pertraukomis ir turėjo, taip, 6 dalis, tai „Turandot“ statistika, laimei, žemiškesnė. Viso – trys dalys ir vos viena ilgoji pertrauka, mat pirmąsias dvi dalis skyrė apie 10 min. trukmės scenografijos, už nuleistų užuolaidų, retransformavimas. Ilgosios pertraukos metu – due espresso šotas ir dvi vyno taurės, kaip baro patarnautojai atviravau – „už labai sąžiningas kainas“ (10 Eurų, plius šypsena).
„Turandot“ tai XII a. Persijos pasaka, pasakojantis apie žiauriąją princesę Turandot (solistė Sandra Janušaitė), kuri pasmerkia myriop visus jaunikius, kurie neįmena jos mįslių, kol galop svetimšalis Kalafas (solistas Kamenas Chanevas) pavergia ledinę princesės širdį. Šioje istorijoje taipogi figūruoja klasikinė meilės trikampio linija, t.y. vergės Liu (solistė Agnė Stančikaitė) svetimšaliui Kalafui jausmai be atsako.
Spektaklio užsklanda – raudoname fone, raudonas mėnulis. Apskritai, vaidinimo metu, pagrinde vyravo dvi spalvos – balta ir raudona. Kodėl? Nes pagal rytų spalvografiją, raudona simbolizuoja laimę, meilę ar šiaip šventę, o balta – gedulą. Tą pirmoje dalyje sugiedojo patys aktoriai, tad buvo smagu iš anksto suprasti iš užsklandos spalvos, kad operos baigtis, kaip išsireiškia ne lietuviai, bus happy endas.
Iš anksto žinoti ar nuspėti tokią baigtį, buvo optimistiškai smagu, mat pats spektaklis savo nuotaika, estetika, išpildymu bei atlikimu privertė beveik visą laiką sėdėti ant kėdės atbrailos ir momentais netgi palinkus į priekį. Tad siužetas ir istorijos vystymas buvo persmelkti nuolatinės įtampos, nepaisant paradokso, kad buvo, kaip reikiant statiškai išpildytas.
Statiškumu šis vaidinimas kažkuo priminė nuostabųjį Jono Vaitkaus spektaklį „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kuriame aktoriai beveik visą vaidinimą atliko sėdėdami užmerktomis akimis prieš žiūrovus. Gi Roberto Wilsono „Turandot“ pastatyme aktoriai nors ir nebuvo užsimerkę, tačiau absoliučiai visą laiką savo arijas atliko ne kontaktuodami vienas su kitu, o tiesiog įsmeigę akis tiesiai į susirinkusią audienciją.
Scenografija, apšvietimas ir kostiumai? Pavartosiu dar vieną ne lietuvišką žodį, tik šį sykį jaustuką – WOW! Prieš tai regėtose operose ar teatro spektakliuose tokios simbiozės ir sinergijos šiuose elementuose, kurie taip vykusiai išpildytų tą įtampą, bei nepasaldintai sakau – makabriškumo didybę – sunkiai pamenu bent panašių. Tiesa, nepakartojamas spektaklis / misterija „Dievai ir Žmonės“ gali laisvai į tai lygiuotis, tik ten pirmu smuiku grojo ne įtampa ir makabriškumas, o visai priešingi jausminiai elementai – šiluma, jaukumas.
Minimalizmas. Regėjau jį „Kapulečiai ir Montekiai“, tačiau jei ten man jis buvo kažkoks perdėm sausas ir pragmatiškas, tai „Turandot“ veiksme – ojojoi. Kažkas tarp „Blade Runner 2049“ filme regėto futuristiško griežtumo ar, tuo pačiu, S. Kubriko „2001 kosminė Odisėja“ patirto grakštaus ir preciziško didingumo. Tai galioja tiek šviesų efekams, tiek scenografijai, kur pastarosios pagalba solistai tai kybojo ore, kaipOlegas Orlovas (atlikęs Kinų Imperatoriaus Altoumo vaidmenį), tai princesės Turandot vaidmenį atlikusi, minėta S. Janušaitė (kuri savo arijas atliko ant kokių 5 m. aukščio esančios pakylos).
Kostiumai – kaip ir priklauso pasakai – pasakiškai gražūs. Už pagr. solistų nugarų nuolatos dar bazuodavosi „samurajų choras“ ar, kaip humoristiškasis elementas tarnavę, sarkazmo persmelkti patarnautojai vardais Ping, Pong ir Pang (solistai Šarūnas Šapalas, Rafailas Karpis, Tomas Pavilionis). Pastarieji gi, buvo ir patys judriausi scenoje, tiksliau, vieninteliai judantys (ir dar nuolatos, pvz. jei stovėdavo vietoje, jie nuolatos plasnodavo plaštakomis), ko padariny tai pasitarnavo kaip itin smagus dinamikos prieskonis operai.
Tad tiek patarnautojai, tiek samurajų choras, tiek pagr. veikėjai buvo aprengti negailint, o be galo rafinuotai, ryškiai ir akcentualiai – kaip tik taip, kad ne tik būtų, paprastai sakant, „gražu“, o ir su ta intencija, jog jų apranga, jos spalva tarnautų ir kaip spalvografinis simbolizmo elementas, ir kaip scenografinis elementas – kaip minėjau pastatymo principas buvo paremtas statiškumu, tad kostiumai tarnavo ir kaip dekoracijos.
Na, ir pabaigai? Neišduosiu tos happy end pabaigos, kaip tai atrodė, bet po spektaklio išėjome it ant sparnų. Kodėl? Nuo itin įtraukiančio įspūdžio, nuo futuristinio didingumo, nuo įtampoje skendusios emocijos, nuo iš serijos „trukmė operos – pats tas, bet galėjo ir ilgesnė būti, kai ant tiek gera“, nuo… Klausiate , ko gero, kaip ta „Nessun Dorma!“? Tiesiog buvau tas vienintelis atsilupęs klasiokas visoje erdvėje, kuris strykt ir pašoko nuo sėdimos vietos it ekstazės pakastas su aplodismentais iki pat lubų.
Ar verta eiti Giacomo Puccini „Turandot“ operą, kurią pastatė Robertas Wilsonas? Atsakymas: ne eikite, o bėkite ir, manau, kartosite.
