Paskutinis Kultiškiausių topas – spektaklių, kuriame užgriebiami pastarieji du metai, t.y. 2019 ir 2020. Priežastis, manau, aiški – karantinas, o ir 2019 metų šedevrai neturi būti pamiršti to padarinyje. Tad kas domisi teatru – skaito. Manau, patiks šis summasummarum!
Tai būtent tas spektaklis, kuris man pravėrė teatro scenos širmą. Tiesiog. Iki tol mano gyvenime būdavo vienas kitas spektaklis į metus, o ir tai ką ten išvysdavau ar patirdavau – neįsigerdavo. Buvo tas žvarbus 2019 vasaris, apie covid-19 pasaulis sužinos tik po metų, o aš tiesiog labai norėjau pamatyti gyvai vaidinantį Rolandą Kazlą. Plius jis dar ir spektaklio statytojas! Tataigi, kad atėjau, išsižiojau ir teatro scenai žabtų neužveriu po šiolei.
Turėjau Dievo dovaną 12 metų dirbti Telšiuose, į kuriuos, retais vėjų šuorais netikėtai užnešdavo rimtos kultūros. Pradedant A. Mamontovo, Jurgos Šeduikytės ar latvių Auli koncertais, baigiant rimtais spektakliais. Šis spektaklis? Visiškai neįsivaizdavau ką gausiu, bet nuo to tik buvo dar labiau įdomu. Finale? Buvau, kaip nelietuviai pasakytų, astonished! Pati didžiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, geros nuotaikos dozė. Ir, taip, klasikinio teatro spektaklyje. O aktorių vaidyba!.. Aukščiausia klasė. Tačiau, kas geriausia, tai buvo režisūrinis Kristinos Kazlauskaitės debiutas. Plojau su pašūkčiojimais, žinoma, kad atsistojęs.
Tie kas seka kult.lt, manau, gan gerai žino mano meilę šiuolaikiniam šokiui (panašiai, kaip ir dailiajam čiuožimui). Gavau kvietimus ir, standartiškai, puokštę. Bet ne kvietkų, o potyrių, ispūdžių, nuotaikų ir tiesiog blizgesio! Esmė, kad gyva muzika, kurioje ir gitaros, ir elektronika, ir vokalas (pastarasis svyravo tarp Frank Zappa ar Aphex Twin „Windowlicker“). Esmė, kad šokyje buvo visko pilna – panašiai, kaip vėlyvoje elektroninio dueto, pavadinumu, Autechre muzikoje. Mintis spektaklio gi, kas geriausia atėjo su laiku, o ne iš karto. Tad dar vienas Birutės Letukaitės režisūrinis benefisas.
Kuomet trešiausi sau akreditacijas į šį puikų spektaklį, klausiau organizatorių ar jis tinkamas aštuonmetei, t.y. mano pačiūtės dukrelei. Pasakė, kad nelabai, tuo ir įsitikinome. Kada aptariamos aštrios temos, kaip prievarta, patyčios ar šiaip žiaurumas mokykloje. Laimei, aštuonmetė nors ir atidžiai stebėjo, sakė, kad nelabai ką suprato, o labiausiai jai patiko muzika vaidinimo. Taip, muzika, t.y. nerealus, gyvas, rock ansamblio, Colours of Bubbles akomponimentas. Kaip jau rašiau atsiliepime – jei kartais mintis būdavo itin aštri – ji muzikos pagalba būdavo sušvelninama, o kai jai, atrodo, trūkdavo intensyvumo – CoB vyrukai padėdavo mintį suaktyvinti.
Net poilsiaudamas Palangoje nepamiršau teatro (jaučiate manąjį pamišimą?). Ir net nežinau nuo ko pradėti jį trumpai nužvelgiant, kai ten visko buvo tiek daug. Pagal Bertoldo Brechto pjesę pastatytas Oskaro Koršunovo spektaklis privertė ir riestis iš juoko, ir prispausti rankas prie atlošo nuo įtampėlės, ir šiaip būti atsilošusiam nuo aktorių vaidybos. Tas palaipsninis aktorių girtėjimas per tas vestuvęs be svaigalų… Kažkas tokio. Ir šiaip, net neužsiimant aktoriams dialogais ar monologais, net ir pagaunant jų statizmą, priversdavo vaidyba bėgioti skruzdėlis per odą. Plius paspaudžiau Koršunovui ranką, kai jis su mobilka transliavo savo režisūrinį šedevrą. O jo TĄ velnišką mimiką (bespaudžiant dešinę), manau, atsiminsiu iki pat savo kelionės link pragaro vartų.
Per 2020 teko pabuvoti bene viso tipo Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto Teatro tipo spektakliuose. Ir balete, ir operoje, ir štai itin mano norėtai išvysti operetėje. Kokia ji? Sencacingai nuostabi. Kuomet ją žiūrėjau, man sukosi mintis paraleliai apie muzikinius aktus, kaip pavyzdžiui narkotikų (rūgšties) temos persmelktus, sakykim, My Dying Bride albumą „34.788%… Complete“ ar Soundgarden „Black Hole Sun“. Ir to pasekmė buvo ne tiek vaidinimo ar garso mintis, o tai, kaip tiesiog stulbinamai gerai vaidinimas buvo pastatytas vizualiai. Kai tik baigsis karantinas, varykit būtinai į Voltero „Kandidą“, kurį pastatė Vincentas Boussardas!
Tai pirmas spektaklis, kuriame realiai verkiau. Beveik 5 valandų trukmės Jono Vaitkaus režisūrinis šedevras, kurio pirmą dalį, trukusią 3 valandas, vos išsėdėjau. Per pertrauką, bufete, konjakas ir cigaretė perkrovė smegenis ir finalinėje dalyje – nebesivaldžiau. Kas geriausia, kad spektaklio finalas turėjo dar ir apoteozę, kas šiaip man reta, bent kiek esu buvęs spektakliuose. Apoteozėje Biblijinė istrija perkeliama į nūdieną ir tas “asmenninis Jėzus” tampa kompiuteris ar telefonas. O ką jau bekalbėti apie patį viso spektaklio vizualinį išpildymą! Ir patį spektaklio idėjinį pastatymą, kuomet aktoriai visas tas 5 valandas tekstą statiškai iškalbėdavo sėdėdami ir dar užsimerkę.
Ką gi, vėl į Telšių Žemaitės dramos teatrą, vėjo šuoras buvo užnešęs… Kultūros, kuri mane nunešė. Vos kiek mažiau nei pusantros valandos trukmės vaidinimas taip stvėrė per nuolatinę įtampą, kad po to rūkyti ne ėjau, o bėgau. Apie tai, kaip Motušės Rusijos mažame miestelyje milicijos sulaikomas jaunuolis – blaivas, su tvarkingas dokumentais, nusižengimų nepadaręs ir t.t., tačiau mes juk esame tarp sovietinį mentalą turinčius Rusijos glūdumos mentų… Kas geriausia dar ir žinančių Throbbing Gristle ar Einstürzende Neubauten. Vaidyba buvo kažkas iš kosmoso, Oskarui Koršunovui standartiškai Oskaras arba šiaip taurelė, o bendrai visumai – pakelis mano surūkyto tabako po to.
„Oi, tai „Turandot“ operoje juk išgirsi „Nessun Dorma!“ – pasakė man mama prieš spektaklį, o tai jos mėgstamiausia arija, kurią ji klauso atliekamą, žinoma, Luciano Pavarotti. Tad išankstinis nusistatymas, kad bus neblogai, o gal ir netgi gerai, buvo jau prieš einant į šią grandiozinio nuostabumo operą. Kurios metu, buvau panašioje pozoje, kaip ir solistai – suakmenijęs ir dar palinkęs į priekį. Vėl gi, daug įtampos, makabriško grožio, labai daug griežtumo, estetiškumo ir preciziškumo. Ypač, kai prieš tai regėtos operos buvo labiau savotišką įspūdį palikusios, o čia – stebėjau tą didingą ir makabriškumo persmelktą grožį su išdribusiais žabtais iki kelių.
Šokis, muzika, dainavimas, kostiumai, šviesos, o dar jei ir to maža – 3D spec. efektai su Čiurlionio paveikslų judančia animacija… Kada viskas viename ir tai, po galais, taip gražu bei veikia! Būtent, kad veikia, nes tik meistras gali šitokią galybę spektaklio paradigmų suvaldyti, kad jie ne tai, kad tiesiog derėtų, o taip, triumfuotų.
Tad, galima sakyti, be konkurencijos šio 2019-2020 metų SPEKTAKLIŲ Top-10 viršūnėlės okupuotojas. Jei per J. Vaitkaus spektaklį „Septyni Fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ verkiau nuo skausmingos tiesos išgyenimo, tai štai per Misteriją „Dievai ir žmonės“ – iš tyro grožio. O, kaip kitaip, Kult.lt visada už pozityvą ir šviesą, ypač, kai ji turi galią iki pat vidaus sujudinti ne tik širdį, bet ir pakylėti sielą.
