Gaetano Donizetti opera „Ana Bolena”: kada nesigaili praleidęs pirmą Manchester United mačo kėlinį

Su amžiumi – sėslyn, su amžiumi – protingyn, su amžiumi eini įdomyn. Pastebėjote, kas seka kult.lt, kad kino recenzijų pastaruoju metu beveik nebėra, o jas pakeitė teatras. Kad koncertai jau nebe industrial, dark ambient ar power electronics su black metalu, o… Štai dar viena opera. Visų išgirta, ne tik muzikologų, bet ir tiesiog kultūrinių snobų. Aš, kaip ir, nei prie vienų, nei prie kitų, tad kokia ji ta, išgirta premjerinė „Ana Bolena“ buvo mano, studento ausimis ir akimis?

Kaip visada aprašą pradėsiu nuo statistikos ir, šiuo atveju, gan savotiškos. Vakaro planas buvo toks – 21:20, po operos pabaigos, kaip buvo nurodyta, staigiai vyniotis katarsines meškeris iš LNOBT ir jau 22:00 stebėti Manchester United mačą jaukiai namuose, tačiau. 3 dalys, vos viena vienintelė pertrauka (neskaitant trumposios) ir net visos 4 valandos operinio dainavimo. Per ilgąją pertrauką – burnelė Jameson Black Barrel ir po to įėjus į salę 20:55 pusiau dūsavome su kolege Simona, kad liko pusvalandis ir namo, ir futbolo.

Žinoma, planas kiek sugriuvo, nes 2 dalis trūko ne pusvalandį, o lygiai pusantros valandos ir nežinau kaip tai įvardinti – kaip pliusą ar, kaip minusą. Palangoje stebėjome Oskaro Koršunovo spektaklį „Vestuvės“ ir jis baigėsi 45 minutėmis vėliau, ko padarinyje nuplaukė žemaitukių „Graži ir ta galinga“ šou, kaip buvo čia? Paprastai – antrame kėlinyje pamatėme 1 nerealizuotą 11 m baudinį ir 3 pergalingus Manchester United įvarčius. Spektaklyje gi?

Bel canto tipo tai opera, kas paprastai terminą nusakant būtų – gražus dainavimas, kuriame išaukštinamas žmogaus bene visų įmanomų balso galimybių ribos. Ko padarinyje, tu išgirsi visus įmanomus operinio vokalo tipus, jų nardymus po žemuosius ir aukštuosius garsų dažnius. Tiek legato (nuoseklus, jungiamasis dainavimas), tiek staccato (striksinčio tipo balsas); tiek andante, kuomet naratyvas sekamas lėtai; tiek allegro, kada pajungiama pašėlusio tempo pavara.

Vizualiu išpildymu ši opera man priminė prieš kiek mažiau nei metus regėtą „Montekiai ir Kapulečiai“, kurioje dekoracijos nebuvo esminis elementas – ten, kaip ir „Ana Bolena“ spektaklyje vyravo gan šaltas minimalizmas. Scenografija nebuvo itin keičiama, nesijautė kardinalaus pokyčio efekto, koks, tarkim, buvo Roberto WilsonoTurandot“ griežto futurizmo triumfe (pastarąją operą sugeriant ne tik ausimis, bet ir akimis). Bet ar tai buvo „Ana Bolena“ spektaklio minusas?

Man, kaip amžinam studentui ir operos pradžiamoksliui – taip, ypač regėjus minėtą „Turandot“, kurioje, kaip Algis Greitai išsireikštų, buvo viskas po posakiu all inclusive (įskaitant operos trukmę). Ir beskaitydami, jau turbūt manote, kad garso ir vaizdo reginiu likome nusivylę? Atsakymas: nė pro kur. Nes juk ne viskas yra katarsis, ką tu lengvai įveiki –  sena, kaip motulė žemė tiesa.

Denis Leone – solistas, įkūnijęs karalienę Aną Boleną įsimylėjusį Rakrado Persį, buvo man tas, kuris pavogė šou. Tačiau „smagiausia“ detalė čia slypi velnyje – prieš vaidinimą, per garso koloneles pranešėja pranešė, kad žvarbūs orai paveikė minėto solisto balso stygas, ko padarinyje, D. Leone nuolankiai prašė supratingumo. Kuo tai pasireiškė? Pats nusistebėjau savimi, kad savo pradžiamoksliška ausimi išgirdau Persio personažo kiek tylesnį, nei visų kitų solistų, giedojimą.

Kas smagiausia, tai truko neilgai – po plius minus pusvalandžio D. Leone pasijautė, kad įsidrąsino, prasidainavo, liaudiškai išsireiškiant, ir tik dar labiau glostė sielą per ausų būgnelių membranas. Prisipažinsiu, kad žemaus tembro bosiniai išstojimai (kalbu apie Karaliaus ir Henriko vaidmenų atlikėjus) man klausėsi kiek komiškai (kaip operos pradžiamoksliui). Tačiau ką išdarinėjo, šiuo atveju, tenoras Denis Leone – prisipažinsiu, laukiau kada vėl ir vėl bus jo dar viena neeilinė partija.

O kaip gi solistės? Tiek karalienę Aną Boleną įkūnijusi Joana Gedminaitė; tiek Rafaella Lupinacci, kuri įkūnijo geriausią karalienės padaružkę Džeinę Seimur; tiek Gabrielė Kiršaitė įkūnijusį vyr. g. veikėją Smitoną? Atsakymas – jas klausant, buvo jausmas, it delfinai nardytų venomis. Jei Denisas Leone buvo tas, kuris glostė sielą, tai pagr. mot. Išstojimai – lavino manąją dar neįgudusią širdį, kada klausai partijas ir jauti, kaip vokaliniai delfinai nardo, priversdami širdelę plakti taip, kad dėl covid-19 intensyvaus nei įprasta patalpų vedinimo tu beveik nejusi diskomforto. Tad akcentualus dėmesio prikaustymas.

Apibendrintai? Opera „Ana Bolena“ – tikrai ne žaliems. Jei esi pradžiamokslis ir nori edukuotis aukštosiomis muzikinėmis tonacijomis – geriau eik į „Turandot“. Abejoju ar pastarąja opera nusivilsi. Arba rinkis kokią nors operetę, kaip pavyzdžiui šį savaitgalį vyksiančią „Kandidas“, į kurią jūsų nuolankusis tarnas eis ir vėl parneš, tikėtina, labai gražių įspūdžių.


Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą