Per pastaruosius 2 metus beveik apleidau kiną, o tapau teatro fanu. Ir kur tik kokia proga – siekiu prasibrauti į įdomesnį spektaklį per visas įmanomas ir neįmanomas barikadas. Nes būtent taip ir buvo su Kristinos Kazlauskaitės debiutiniu režisūriniu spektakliu „Principas“, pastatytu pagal dvi Antono Čechovo pjeses. Bilietai išpirkti, aš be bilieto, tačiau štai vakar patogiai sėdėjau Žemaitės Dramos teatre, Telšiuose ir… Kaifavau ar nelabai nuo K. Kazlauskaitės to debiuto?

Dvi dalys, trys aktoriai, du vegetariški samosai ir šaltalankių arbata su dvigubu espresso Džiugo kavinėje – tokia šio spektaklio ta manoji statistika. Kas smagiausia, visi šie vakaro meniu elementai buvo tobuli – espresso paruošė spektakliui, samosai suteikė dvasinę ramybę per fiziologinę paradigmą, šaltalankių arbata viską sucementavo, o tie trys aktoriai… Mama ir tėte, laikykit mane, kaip aš ryjau akimis kiekvieną jų veido mimiką vaidinimo metu.

„Principas“ – tai sujungtos dvi rusų klasiko Antono Čechovo vienaveiksmes humoreskos „Meška“ ir „Piršlybos“. „Gal kišu nosį ten, kur man nederėtų. Bijau, drebu, bet kišu“, – besiruošdama premjerai atsargiai rinko žodžius K. Kazlauskaitė. Apie ką viskas? Apie meilę. Kuri yra, buvo ir bus visada, visais laikais, visuose socialiniuose sluoksniuose ir, žinoma, kuri dažniausiai baigiasi ašaromis. Tik šį sykį tai buvo, žinoma, juoko ašaros.

Pirma dalis (abi po 45 min. trukmės) startavo akt. Reditos Dominaitytės monologu. Ji, įkūnydama gedinčią rusų dvarininkę, našlę, rodė kaip ilgisi ir visada ilgėsis savo prieš 7 mėnesius mirusio vyro. Kuris, jai būdavo neištikimas, negrįždavo podažniai į namus savaitėmis, nepaslaptis ir taurelę su linksmybėmis mėgo, tačiau veikėjos tragiškasis aš, gana įtikinamai žiūrovams leido suprasti, kad „liksiu jam ištikima, nepaisant visko, iki grabo lentos!“

Akt. Gediminas Storpirštis gi – prasigėręs ir vaidinimo metu, nuolatinėje kondicijoje esantis tarnas, per tą visą monologą, bandė įtikinti veikėją, kad „kur nėra linksmybės, ten baigiasi gyvenimas!“ Ir… prasidėjo linksmybės, kai scenoje pasirodė galantiškasis (tiems laikams) karininkas, įkūnytas Andriaus Kaniavos. Linksmybės viskuo – tiek pačio veiksmo, tiek tuo, kaip A. Kaniava, išsireikšiu, užknisančiai gerai įkūnijo savąjį personažą, tiek tuo, kuris savo charizma tarsi surišo visą veiksmą ant scenos; pradedat aktoriais, baigiant pasakojamu vaidinimo naratyvu.

Antroje dalyje – veiksmas po 25 metų. A. Kaniava vaidina jau našlės vyrą (kuri, antrame veiksme yra palaidota), Redita Dominaitytė gi dabar jau vaidino 25 metų amžiaus jų atžalą, o štai akt. Gediminas Storpirštis, šį sykį, įkūnijo šeimos gerą kaimyną, dvarininką. Šioje dalyje jau pamačiau visų trijų aktorių meistrystę, mat R. Dominaitytė vaidindama našlę, rodėsi, dar ne iki galo buvo įsijautusi į sceną, gi sekančiame veiksme, vaidindama kietakaktę ir principingą dukrą – vertė mane ją mylėti visaip, kaip tik įmanoma.

Gediminas Storpirštis, kaip ir R. Dominaitytė, spektaklio metu atlikęs du visiškai skirtingo tipažo vaidmenis, parodė, kad yra nuostabus. Pirmoje dalyje jis – smagus pijokas, antroje – įkūnijo sveikatos problemų turintį ir pirštis R. Dominaitytės veikėjai atėjusį minėtą „gerą kaimyną“. Nepaprastas malonumas buvo stebėti jų tiek principingą kovą dėl žemės ar ties tuo – jo ar jos šuo yra geresnis; tiek įtaigiai suvaidintą abiejų beviltiškumą, kai susiduri su visiems žinomu ir spektaklyje juoko ašaromis aplietu, jausmu meile.

Na, o jau apgirtas Andrius Kaniava su savo „Opa, opa, opa, ramiai…“ gesinimais, prieš tai minėtų abiejų personažų aistrų, priversdavo netgi kiek susiriesti bestebint jo vaidybą. Apskritai, jis idealiai tiko savo vaidmeniui, mat kaip priklauso karininkui – jis yra ne tik gražus, bet ir aukštas, t.y. tvirto stoto. Tas jo balso tembras, kuris daro jį, mano kažkada pakrikštytu, Lietuviškuoju Tomu Waitsu, bei totalitarinio mato charizma, ko padarinyje TOS visos mimikos ėjo it natūraliai – davė suprasti, kad kaip ir nuostabių muzikinių kūrinių kūrėjas bei atlikėjas, taip ir aktorius jis yra pats natūraliausias prigimtinis profesionalas.

Tad kaip, kas ir kame tame Kristinos Kazlauskaitės režisūriniame debiute pagal Antoną Čechovą, spektaklyje pavadinimu „Principas“? Na, galima teigti, kad iš principo buvo tai ko aš dar nebuvau matęs ir patyręs. Nes, iš principo supratau, kad ir klasikinis teatras, o ne vien ta šiuolaikinio teatro simbolių ir gūdžios atmosferos misterija man yra netgi labai einanti (ypač gūdžiais antradieniais).

Spektaklyje „Principas“ pamačiau klasikinio teatro aktorius-klasikus, kurie savo pasirodymais ne tai, kad neleido per daug suabejoti, bet privertė momentais paleisti skardų juoką iš gerklės į jaukią Žemaitės Dramos Teatro erdvę. Iš principo, buvo labai gerai ir, taip, prasmingai praleistas vakaras. O Kristina Kazlauskaitė? Ta nedrąsi debiutantė? Rašau atsakingai 10 iš 10, kaip tokiam žanrui. Nes, iš principo, meilė be atsakingumo juk nėra tikra meilė, kaip ir diena be juoko yra beprasmė diena!

Nuotr. aut.: S Barasa