Kultiškiausi 2015-tais: ALBUMAI (top-10)

Šie metai rodėsi skurdūs muzikalia prasme. Bet surikiavus topą, pamačiau, kad buvo tokių momentų, kai net buvo sunku tą ar kitą albumą palikti už borto. Tad šis dešimties punktų sąrašas iš ties grieko ausims vertas dalykas – bent mano skoniui. Nors ir tiesiog MASIŠKAI nuvylė galybė muzikinių kumyrų, klasikų ar mohikanų savo albumais (pradedant visokiais Muse, baigiant The Prodigy; pradedant My Dying Bride baigiant St. Germain ir t.t.), bet ta proga buvo atrasta masė naujų skirtingų karatų brangakmenių. Žinoma, į topą pateko ir keletas netikėtų, tų mano taip vadinamų, klasikų.

10.  Jeff Lynne‘s ELO „Alone in the Universe“

…bet prieš tai pas Elektrikus buvo daug reikalų. Viešėjo jie Lietuvoje ne kartą, kaip „ELO Part II“ ir „The Orchestra“ (abu šie variantai – be pagrindiniojo Elektriko, t.y. Jeff Lynne). Paskutinis ELO albumas buvo išleistas prieš beveik lygiai 15 metų (priešpaskutinis – 30). Visa kita „grupės“ veikla – pinigų kalimas iš perleidžiamų įrašų, bei koncertavimas po minėtomis blankiomis imitacijų kopijomis. Jas Jeffas tai teisiškai parduodavo, tai perleisdavo, tai sau susigrąžindavo. Kol galiausiai „Alone in the Universe“Elektrikai grįžo taip lyg niekur nebūtų nei pradingę, nei tiek metų po paskutinio albumo praėję. Toks pats vaikiškas naivumas, giedras nuoširdumas, pavasariškas lengvumas. Kai kas šį darbą vertina kaip geriausią ELO įrašą. Ar aš taip manau? Na, jei jis man būtų nepatikęs, tikrai nesipozicionuotų 2015-tų metų Kultiškiausiųjų tope.

ELO630

9.  Föllakzoid „III“

Föllakzoid tai visai nesenai „Kablyje“ grojusi, viena iš kelių Čilėje susikūrusių grupių, kuri generuoja kraut rocką. Psichodelika, tranzas, kelionė po naktinius miestų landšaftus. Šis albumas itin tinka ir klausant jį kaip foną (kuomet dirbi susikaupimo reikalaujantį darbą), ir kaip rituališką būseną iššaukiantį efektą (kuomet bandai pasinerti į Nirvaną). Namaste.

111082_original

8.  CocoRosie „Heartache City“

Dvi sesutės Rose su Bianca iš Paryžiaus (jos ten gyvena nuo 2003 kada paliko JAV) ir vėl groja įvairiausiais žaislais, vaikiškais elektroniniais bei mušamaisiais instrumentais. Ir tai taip maloniai nuteikia. Jų vokalai eilinį sykį skamba kaip iš kokios 1930-tųjų vinilinės plokštelės, kas prideda net ne šarmo ar prieskonio, o suteikia unikalumo etiketę. Jei nori pabuvoti Alisos stebuklų šalyje ar pažaisti įsivaizduojamoje smėlio dėžėje it koks piplys – klausai CocoRosie sesučių sekamų pasakaičių. Ir nejučia apsvaigsti nuo sugrįžusios vaikystės į tavo vidinį pasaulį.

28e2f42b9d6b17567afc1cb55f851aaa

7.  Biosphere & Deathprod „Stator“

Biosphere, jei ką, tai svečiavosi Vilniuje ne per seniausiai dėka minimal.lt komandos. Bet nebuvau, nes tada vyko Vilnius Jazz. Gi kalbant apie Geir Jensseno ir Helge Steno albumą „Stator“, tai jis – ne iš lengvųjų. Tik priešingai nei su kokiais Iron Maiden – po daugybės perklausų – prilipo. Itin minimalistinis, susikaupimo ir atsidavimo reikalaujantis, bei sensorinę satisfakciją finale paliekantis kūrinys. Būtina klausyti per gerą aparatūrą arba ausines. Tada pajusi visą kūrinio kung fu jėgą.

424742

6.  Subheim „Foray“

Subheim tai Graikijoje gimusio Kosto Katsikaso (kuris šiuo metu reziduoja Berlyne) asmeninis projektas, kuris generuoja į IDM, glitch, minimal ir ambient panašius elektroninius garsus. Atmosferiniai, melodijų nesibaidantys ir vietomis vokalais išpuošti kūriniai puikuojasi atlikėjo trečiajame leidinyje “Foray”. Itin tinka šiai tamsiai, šlapiai, rudeniškai žiemai.

Itwrl0SAHeM

5.  Slayer „Repentless“

Metalo, kaip ir apskritai visos 2015-tų muzikos klasikų kūryba, kaip minėjau, nuvylė. Ir jos buvo itin, itin daug. My Dying Bride, Cradle of Filth, NILE, Children of Bodom ir man asmeniškai net Iron Maiden „Book of Souls“ neprilipo. Po pirmų perklausų rodėsi, kad panašiai yra ir su Slayer, bet… Vos nenuvažiavau į jų koncertą Norvegijoje su vienu Smurfu iš Utenos. Be kompromisiškumas albumo skambesyje lygiai toks pat vulkaninis kaip tada, kai Tomui Arayai dar nebuvo pražilę plaukai. Vokalas švarus, soliakai žviegia, mušamieji tratina per stuburą, bosas bumbsi greičiau už kamanę. Tiesiog pašėlę tie SLAYER!!!

slayerrepentlesscover

4.  Kloster „Half Dream, Half Epiphany“

Kloster tai – dėmesio – Daniška grupė grojanti pastoral folk muziką, kas išvertus reikštų – ganytojišką folką (pati ta muzika, po Slayer rekomendacijos!). Šiaip keistai tas pasaulis surėdytas – dauguma iš karto išsigąs paklausyti šių skandinavų, kai tuo tarpu visiškai nebijo klausyti kokio Behemoth albumo „Satanist“. Bet pabandykit. Rekomenduoju šį albumą grynai iš melomaniškos pusės. Labai tinka klausyti važiuojant traukiniu ar kai lauke šalta, o namie sėdi šiltai su smilkalu ir arbata. Na, ar šiaip kai esi pusiau užmiegąs, pusiau sapnuojantis, pusiau levituojantis. Atmosferiška, saugu, jauku.

a0340158197_10

3.  Funkstörung „Funkstörung“

Pradžioje šis Christian de Luca‘so ir Michaelo Fakescho projektas kūrė IDM ir glitch garsais paremtus albumus. Panašiai kaip kokie Autechre. Ko pasėkoje šie bičiuliai A.A. Sutemos.net dėka svečiavosi 2007-tais metais Vilniuje, Gravity klube. Po to jie prie šių garsų pridėjo pop elementų ir štai mes po 10 metų kūrybinės sausros turime naują Funkstörung self-entitled albumą. Kuris yra labai geras. Nes maišydami IDM su pop jie tą daro labai rafinuotai, skoningai ir nebanaliai. Beveik visi disko kūriniai gali eiti kaip atskiri singlai (ar bent nėra tokio, kurį vos išgirdęs nori skippinti). Neatsitiktinai vienas iš jų puikavosi ir Kultiškiausių 2015-tų dainų top-10.

download

2.  Julia Kent „Asperities“

Julia Kent tai kanadietė, kuri gyvena New Yorke ir labai gražiai groja bei kuria violončele. Savo įrašuose ji viską pati ir sukuria, ir įgroja, ir įrašo. Violončelės sluoksnius lipdo vieną ant kito ir kaip itin subtilų bei gardų pagardą dar uždeda elektronikos kilpų. Finale gaunasi labai gurmaniškas patiekalas ne tik ausims, bet ir gilumos pasiilgusiai sielai. Klausyti Julia’ios šį darbą, vėlgi, kaip ir su Biosphere & Deathprod albumu „Stator“, geriausia arba su ausinėmis arba su itin gerą electro-akustiką spinduliuojančia aparatūra.

Asperities

1.  Marilyn Manson „The Pale Emperor“

Na, ir ką gi, kiek netikėtas nugalėtojas? Taip, metų pradžioje jei kas man būtų bent paminėjęs Marilyn Mansoną kaip kandidatą, kad ir į 10 topo vietą, būčiau tik nejaukiai pakrizenęs. Nes na, ką tas, atrodytų, išsivadėjęs ir atgyvenęs senas satanista-rockerėlis gali dar „sukurti“..? Tačiau, jolkipalki, koks geras, unikalaus skambesio ir netgi novatoriškas albumas! Savo atmosfera jis, man atrodo, puikiai tiktų kokio Quentino Tarantino filmų įgarsinimui. 10 balų už bet kokią kitą rock / metal bandą lenkiančius aranžuotinius sprendimus. O žurnalas Rolling Stone šį darbą pozicionavo pirmoje vietoje kaip geriausią šių metų metalo muzikos albumą! „You better run!.. Coz we‘ve got guns!..“

marilyn-manson-pale-emperor

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *