Kultiškiausi 2019-tais: ALBUMAI (top-10)

Beprotiškai geri metai muzikai. Kada nereikėjo nieko ieškoti, įstabūs įrašai tiesiog patys įsiveržė į namų audio sistemą ir jų paleisti, nei vieno iš sąraše esančių, iki šiol negaliu. O dar kiek atkrito muzikinių monstrų… Kaip Beck, Coldplay, M83 ir t.t. (nežinau kur dabar dėti jų vinilus – kreipkitės, kam reikia).

10.  KRONOS QUARTET & MAHSA AND MARJAN VAHDAT „PLACELESS“

Kronos Quartet atrodo neišsemiami. Ar tokie nepakartojamai nesikartojantys, kaip kine koks Woody Allenas, kuris kasmet iškepa po juostą. Kas geriausia, kad tiek styginių ansamblis, tiek minėtas režisierius – retai kada nuvilia. Kronos Quartet šį kartą su seserimis iš Irano Mahsa bei Marjan Vahdat padovanojo muzikos mylėtojams nuostabų world music diską, pavadinimu „Placeless“. Jame, raudų forma, atliekamos net 800 metų amžiaus intervalą siekiančios Persų poetų eilės, kurių tekstuose – ne mitai ar legendos, o iškeliami iki šiol kiekvienam žmogui aktualūs egzistenciniai klausimai.

9.  HILDUR GUÐNADÓTTIR „CHERNOBYL OST

Serialą turbūt matė visi. Vilnius dėka to, kad Chernobylis buvo nufilmuotas Fabijoniškėse, tapo naujuoju Niujorku turistams. O štai Hildur Guðnadóttir renka Auksinius Gaublius ir pretenduoja Oskarams, tiesa, su Jokeriu, tik čia, bent man – ne ta detalė. Esmė, kad serialo OSTas, mano ausims, turi daugiau sluoksnių, atspalvių, melodinių posūkių, bei tie dramatiški choralai! Myliu abu – Jokeris man 2019 metų kino juosta, o Chernobylis – vienas tų kelių nūdienos serialų, kurį sužiūrėjau visą, tad garsą į topą dedu būtent pastarojo.

8.  SWALLOW THE SUN „WHEN A SHADOW IS FORCED INTO THE LIGHT“

Death-doom metal grupė Swallow The Sun su 7 studijine plokštele „When a Shadow Is Forced Into The Light“ yra 8 vietoje. Karšti vaikinai iš Suomijos tęsia tai ką pradėjo dar su debiutiniu įrašu („The Morning Never Came“, 2003 m.), t.y. toliau tapo precizišką, poetišką, iščiustitą iki smulkiausios detalės muzikinį paveikslą, kurį paskanina tai giedras, švarus vokalas; tai aštrus, deathiškas growlas. True metalheadui STS dėl to ne muzika, o popsas. Tačiau kai tas popsas skamba super kokybiškai, raiškiai ir delikačiai – po kokio Burzumo filosofijų, būna pats tas duoti pailsėti tiek patefonui, tiek širdelei.

7.  SUNN O))) „LIFE METAL“

Na, ir dar vienas metalas, tik su muzikiniu žanru čia gal kiek sudėtingiau, kai kalba pasisuka apie tokius, kaip Sunn O))) – čia labiau garsinis menas, architektūra ar aktas. Ar šiaip drone metal, jei jau būti tiesmukam. „Life metal“ – tai 11 studijinis amerikiečių įrašas, kurio klausantis (tinkamu garsu ir audio sistema) praktiškai galima užuosti deguonies molekulėse pelenų priemaišas, t.y. prieš tavo akis, jas užmerkus, milisekundės perspektyva atsiveria Hado karalystės baisuma, ko padariny – staigiai atsimerki, kad kuo greičiau vėl sugrįžtum.

6.  DEAF CENTER „LOW DISTANCE“

Net po 8 metų pertraukos Norvegų elektroninės muzikos duetas Deaf Center galop sugrįžo, išleisdami 3 albumą pavadinimu „Low Distance“. Plokštelę klausantis, apima tas pats jausmas, kaip ir su iki tol nuklausytais įrašais. Jei būčiau dailininkas, paveikslas būtų toks: ankstyvas, miglotas rytas; vos pabudusi saulė, kurią dengia pilkas, rūškanas dangus; tirštas, ūkanotas rūkas, nuklojęs slėnius ir pasėlius; ir krištoliniai rasos karoliai, nukabinę kiekvieną gyvą augalą bei mirusį gyvį, įsipainiojusį į šilkinius, skaisčiai baltus, voratinklio syvus.

5.  ALVA NOTO & RYUICHI SAKAMOTO „TWO

Tai buvo mano laukiamiausias 2019 metų vinilo leidinys. 2000 eroje, kada nebuvo tokio neįmanomai staigaus prieinamumo prie įvairiausios informacijos (viena iš jų – tai rimta ir gera muzika),  tekdavo, kad surastumei ką nors vertingo, prie kompiuterio su internetu praleisti beveik ištisas bemieges paras. Ir Alva Noto su Ryuichi Sakamoto dueto legendiniai albumai „Vrioon“, „Insen“ ir kt., tuo metu buvo vieni tų brangakmenių. Tų įrašų vinilai dabar kainuoja gražų pinigą. Gi 2xLP „TWO“ – tai dueto gyvas pasirodymas Sidnėjaus Operos Teatre, kuriame ir buvo atliktos to meto undergroundine klasika tapusios kompozicijos. Priceless!

4.  LEONARD COHEN „THANKS FOR THE DANCE“

Šis, pomirtinis, Leonardo Coheno albumas man gal yra dar geresnis, nei paskutinysis „You Want It Darker“. Feist, Beck, Damien Rice, Arcade Fire narys Richard Reed Parry, bei Bryce DessnerThe National – toks įspūdingas muzikantų kolektyvas darbavosi prie „Thanks For The Dance“ įrašo, ko padariny, turime gilų, raiškų, turtingą jo skambesį. Žinoma, ne vienam užkliuvo tai, kad L. Cohenas čia yra labiau deklamuotojas savo eilių, nei tas, kuris jas įdainuoja, tačiau man tai visai ne minusas. Priešingai – kai kas unikalaus, ko su niekuo nesupainiosi ir net į geriausią psichoterapeutą nekeisi.

3.  NICK CAVE & THE BAD SEEDS „GHOSTEEN

It perkūnu iš giedro dangaus Nickas Cave‘as su sėklomis paleido į pardavimus naują albumą rudeniop. Vieni iš viršelio Feisbuke linksminosi, gi mane jis nuteikė priešingai, kad bus ne ką silpniau, nei „Skeleton Tree“. Pastarasis albumas, kaip ir „Ghosteen“ yra trilogijos dalis, kurią pradėjo „Push the Sky Away“ 2013-iais. „Skeleton Tree“ pasirodė beveik iš karto po N. Cave sūnaus žūties, tačiau sukurtas buvo dar iki tragiško įvykio. „Ghosteen“ gi yra būtent tas, kuriame ir reflektuojasi netekties, sielvarto ar net vilties jausmai. Plokštelė, aranžuočių paradigmos prasme, yra baisiai minimalistiška, tačiau muzikinis krūvis – makrokosmosas, autoriaus sielos išverstinė.

2.  SWANS „LEAVING MEANING.“

Ritualai, meditacija, sakralinė intervencija. Kada garsas taip įtraukia, jog klausantis neišeina atsipalaiduoti. Kada ieškodamas atsakymų apie supančią išorę, įgauni vidinės tiesos. Kada būdamas išsitaškęs, staiga susimobilizuoji ir nebe abejoji. Kada… Masė efektų ir artefaktų, kokių kitų muzikos atlikėjų kūryba retai gali ir suteikti. Michaelas Gira yra tarsi vieno žmogaus dvasinė armija, o Swans – reiškinys ir nuolatinė gyva mutacija. Įrašas „leaving meaning.“ visa tai patvirtina eilinį sykį. Ir kadangi tai nėra tiesiog „dar vienas muzikos albumas“ – būtent tokia jam, kaip antro kultiškiausių topo laiptelio okupantui, ir anotacija.

  1. IGGY POP „FREE 

Smagiausia yra tai, kad iš šio albumo tikėjausi bene mažiausiai, bei pačio Iggy Pop ne per daugiausiai iki tol buvau klausęs. Tačiau užteko perklausyti plokštelės A pusę, jog pasipiltų susižavėjimu kupinos raudos į asm. Feisbuką. Bei situacija su ankstesniais Iggy įrašais iš kart pasikeitė – dabar beveik mintinai moku jau kokius 5 jo diskus. Ir „Free“, kas geriausia, nei į vieną iš jų nepanašus. Kuo jis man taip patiko? Kad čia visko tiek daug, kiek tik neįmanoma. Ir tarantiniškos atmosferos, ir kokių The Tiger Lillies dekadantiškumo, ir Leonardo Coheno poetiško gūdumo, ir tragiškos vilties it pas Nicką Cave‘ą, ir… Sakau, pasaka be galo, tad ties tuo gal ir reiktų pabaigti – klausykite kas įrašą per klaidą iki šiol buvote ar apėję, ar praleidę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *