ROCK WERCHTER 2013 sekmadienis: „Depeche Mode’us“ apšildė „Gogol Bordello“ (3/3)

Na, štai išaušo sekmadienis. Ech… paskutinė diena rojuje. Kaip aš ilgiuosi tos vietos, faina buvo. Kažkokia, sakau, magiška pozityvo aura jį gaubė ir nebuvo nei girtų, nei vemiančių, nei vagiančių. Tradiciškai pasiimu dvigubą espresso, itališką batoną su daržovėmis, pakaifuoju saulėje ir maunu klausyti tarptautinės balkaniškos muzikos patriarchų „Gogol Bordello“. Matyti jie buvo kažkada jau senokai mirusiame „be2gether“ fest, bet tada rimčiau neįsiklausiau, nes nei žinojau kas jie tokie, nei ką groja.

Gi dabar – aplink mane ūsuočiai, scena greta, o ant jos šėliojanti anarchija. Iš ties vaikinai su Eugene Hütz priešakį kūrė pačią tikriausią pirtį. Viena polka keitė kitą, šypsena ėjo lūpa iš lūpos, o mošingo sukeltos dulkės dar ilgai buvo skalaujamos vandeniu. Bežiūrėdamas į šių gyvulių bandą ant scenos masčiau; kokie gi čia čigonai??! Vienas aiškiai turkas, kita tokia pana – tailandietė, akordeonistas – koks kaipo ruskis ir t.t. ir pan. Ir akurat, mano spėlionės pasitvirtino. Nors grupė groja Balkanišką muziką, bet vienintelis balkanietis joje – ukrainietis Eugene Hützas. Visa kita, kaip jis sakė – neturi sienų. „Music has no walls or nationalities“ – dadėjo.

gogol

Po „Gogol Bordello“ Iš kart lėkiau į „The Barn“ steidžą klausyt Alt-J. Gana unikalus skambesys, dainuoja vaikinai trimis balsais puikiai, bet paklausęs kokias 3 dainas, nusprendžiau patraukti į palapinę atlikti veiksmo pavadinimo „Depeche Mode“ meditacija. Nusiprausiau, pasikvėpinau, pagulėjau, nusipirkau valgyt, pasikroviau iPhone’ą ir galiausiai kalęs dvigubą espresso, aš – fanų zonoje. Ir iš kart užsimezgė bazaras su depechistais kurio plačiau nepasakosiu, bet albumus išmėsinėjom beveik visus.

Na, ir štai tradicinis bei efetyvus „Welcome to My World“ atidaro šou. Tada, kaip jau turbūt žinot „Angel“, „Walking in My Shoes“, Precious“, ir t.t. Didžiausias siurprizas ir malonumas man buvo Martino sudainuotas „Higher Love“. Niekad gyvai negirdėta daina. Iš pat pražių pradėjo akustiškai tik su gitara, bet po pirmo priedainio viskas perėjo į full mode – galima sakyt studijinė versija. Ahh, kaip kaifavau – pasaka.

Šiaip nu ką, tatai buvo festivalinis sutrupintas koncertukas. Dar dvi dainos po „Higher Love“ ir štai kaip greitai „Enjoy The Silence“, bei „Personal Jesus“. Grįžęs bisui Martinas galima sakyt tradiciškai sudainavo „Home“, o gale dainos kaip visada irgi tradiciškai diriguodamas pajungė dainuoti visus fanus. Per „Just Can’t Get Enough“ šėlo net ne fanai. Na, žinode – good old days, sweet memories etc. Tada žiauriai gerai suėjo „I Feel You“, per kurį headbanginau kartu su Martinu ir Dave’u. Na ir finišas – „Never Let Me Down Again“. Banguojantis javų laukas ir visi pakylėti pora centimrtrų nuo žemės. Ne kasdien tokius dalykus patiri.

dave sexy

Tai buvo geriausias mano gyvenimo festivalis kokiame teko pabuvoti. Jame buvau vienas, bet absoliučiai niekad nesijaučiau vienišas (vis kas priglūzdavo prie parankės). Nežinau kas; ar aura, ar pozityvumo debesis globojo ar Dievas „Rock Werchter“, bet keturias dienas nepamenu kada taip gerai jaučiausi. Tai momentai kurie įstringa ilgam ir neprapuola. Kai kurios akimirkos gal ir visam gyvenimui. Pirmą kartą į festą važiavau be akreditacijos, o sumokėjęs už bilietą. Ir pasakysiu banaliai – negaila bei vieno cento iš tų 230 eurų. Nemanau, kad dar bus kas geresnio šią vasarą.

Rock Werchter iz namba van.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *