Rolando Kazlo spektaklis „Daktaras Glasas“: kada gilumos atskleidžiamos be šokiruojančių priemonių

Niekada nebuvau didelis teatro fanas. Tačiau pastebiu savy vykstančius pokyčius ir dabar, kaip niekada ankščiau, pradedu atrasti šią, teatro, nepakankamai pildytą nišą savyje. Prie to itin ryškiai prisidėjo čia apžvelgiamas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Daktaras Glasas“, mano sužiūrėtas dar vasario mėnesį Teatre „Lėlė“. Kuo jis many sukėlė tokią, pavadinčiau, revoliuciją štai dabar jums pabandysiu papasakoti.

Visų pirma, Rolando Kazlo asmenybė yra viena tų, kuriuos galima vadinti banaliai – „gyvasis klasikas“. Tai persona, kuri yra žmogus orkestras – ir dainuoja arenose, ir filmuojasi kino filmams, ir vaidina rimtuose spektakliuose, o kur dar senesnė jo veikla kaip nepamainomo humoristo. Jis buvo apdovanotas Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, ne kartą pripažintas kaip geriausias metų dramos aktorius ir t.t. ir pan. Tad, kaip galėjote suprasti, aš be galo žaviuosi šia įstabia Lietuvos asmenybe.

„Daktaras Glasas“ – mano pirmasis R. Kazlo pamatytas spektaklis (iki tol lankiau tik jo koncertus). 2 dalys ir 3 valandų trukmė – anei kiek neprailgo, man kaip ne itin pratusiam (kur jau ten „neprailgo“ – plojau atsistojęs ilgai). Išskirsiu esminius bruožus R. Kazlo režisūros, kaip skirtumą su kitų teatro kūrėjų ir juos trumpai aptarsiu.

Aktoriai spektaklio metu „nerėkė“, o „įkalbėjo“ savo monologų ar dialogų partijas. Spektaklis nesiekė šokiruoti savo forma, o veikė labiau kaip mąsli meditacija ar įtraukė į įtaigią vidinio susikaupimo būseną. Aktoriai man absoliučiai visi buvo nematyti, tačiau taip įtikinančiai ir puikiai susitvarkė su savo darbu, jog nei minutei negalėjai suabejoti jais, jų vaidyba.

„Nerėkė“, klausiate? Seniau, ne kartą mačiau tiek Oskaro Koršunovo, tiek A. A. Eimunto Nekrošiaus darbus, bei kelis kitų kūrėjų spektaklius ir kartą su tėvais, humoro forma, iškėlėme klausimą „kodėl šiuolaikinio teatro aktoriai negali tiesiog kalbėti, o ne rėkauti?“ Mūsų šeimai pasirodė, kad ten vyrauja gana daug pakelto tono, įvairiausių gestikuliacijų balsu, bei šiaip iškreiptų veido mimikų nuo to. Aš, kaip nepatyręs teatrologas, gyniau, kad taip daroma vardan to, jog žiūrovas aiškiai girdėtų tekstą.

Tačiau, kuomet pamačiau „Daktarą Glasą“, supratau, kad visiškai nebūtina rėkti, kad tave… Girdėtų. Tavo siunčiamą mintį, žinutę, tekstą beveik visiškai nereikia perteikti kaip aukščiau esančioje pastraipoje paporinta. Aktoriai visą spektaklį kalbėjo ramiai, kartais tyliai, tačiau labai aiškiai, raiškiai ir suprantamai. To aš iki šiol nebuvau gavęs, galima sakyti, iš jokio, taip vadinamo rimto ir elitinio Lietuviško teatro.

Šokiruojančios formos nebuvimas? Pamenu, kaip su viena mergina ėjau į O. Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džiulijetos istoriją“ ir išėjome po pirmos dalies iš jos, nes tiesiog neradome tame „Romeo ir Džiulijetos“ pastatyme, kuriame taškomasi miltais, tešla ir pan., nei „įstabumo, nei graudumo“.

Gi, štai, R. Kazlo „Daktaras Glasas“ – visiška priešybė tam. Spektaklis yra gana tamsus, niūrus, tačiau jis nesiekė „smukdyti“. Jo misija, pagal mane – panardinti žiūrovą į giluminius, nepaviršutiniškus apmąstymus, ne pasitelkiant tam šokiruojančių priemonių ar formų, kaip kompleksines sudedamąsias dalis.

Kūrinio scenografija tarnavo ir kaip įvairių, ne perkrautų ir „nenulaužiamų“ simbolių sukūrimas, ir kaip gūdžios atmosferos suaktyvinimui sukelti. Bei, pasirodė, kad spektaklio metu užuodžiau ir smilkalų kvapą, kas taipogi pasitarnavo, kaip papildoma paradigma turinio minties svoriui išgryninti, minėtai mąsliai atmosferai sukurti.

Gi aktoriai – iš vis atskira galaktika! Nerealus absoliučiai visų vaidinusiųjų pasirodymas, ypač pažymint tai, kad jie nėra tie, kurie yra matomi plačiai, ar bent man buvo matyti. Vaidmenys pasižymėjo ir dramatiškų, ir suktų, ir humoristiškų charakterių išpildymais. To fakto padarinyje, spektaklis įgavo tik dar įdomesnio ir savitesnio formą, kai regi nematytus veidus, o jie savo darbą pildo kaip didžiausios Lietuviško teatro žvaigždės.

Spektaklio premjera Teatre „Lėlė“ įvyko vasario 8 dieną. Pats teatras, jo erdvė ir, pertraukos metu aplankyta, jauki kavinė – kompleksiškai paliko nepaprastai jaukaus įspūdį, turintį savo aurą. Tačiau juk tai neturėtų stebinti, kai patalpos yra įkurdintos pačioje Sostinės senamiesčio širdyje, kur pašonėje bazuojasi Filharmonija ar Vilniaus Rotušė.

Norintiems pamatyti spektaklį – štai datos kada jis dar bus vaidinamas netolimiausioje ateityje tame pačiame Teatre „Lėlė“:

2019.04.06 18:30
2019.04.12 18:30
2019.04.13 18:30

Bilietai: TIKETA.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *