Spektaklis „Karalius Ubu“: absurdo spektaklis suaugusiems, kurio aktoriai – lėlės

Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems, iškeliantis įvairių klausimų, o man tai ir aktualu, kaip baisiai visur prasmių ieškančiam.

Ar po įstabaus R. Kazlo, sekančiu teatro „Lėlės“ repertuaro spektakliu nenudegiau? Atsakymas – buvo „labai“, kaip mėgsta išsireikšti jaunimas. Gerąja prasme. Pirmiausia, kas labiausiai privertė „apšalti“, tai erdvė, kurioje vyko veiksmas – maža, klaustrofobinė, teatro patalpų rūsiuose besibazuojanti raudonų plytų kupolais įrėminta „kišenė“, kurios lubas praktiškai buvo galima braižyti savo pakaušiu.

Vietų joje gal vos apie 30 – beveik (o gal ir mažiau), nei mokyklos klasėje. Tad vos įėjęs ir jaukiai įsitaisęs paskutinėje eilėje ant suolo, jau dozę pasitenkinimo vien tuo gavau. Žodžiai „wow“, „oho“ ar „va čia tai geras“ tiesiog sproginėjo galvoje.

Spektaklis? Na, lėlių spektaklyje buvau kažkada gūdžioje vaikystėje arba tiesiog žiūrėdavau per televizorių kultinį „Muppet show“, nuo kurio visas post-sovietinis išskaldytas blokas kadaise aikčiojo atgimimo metais. Čia nebuvo taip, kad lėlės iš po stalo kaišiojamos ant miniatiūrinės scenos ir viena ranka valdomos – ko pradėjau tikėtis belūkuriuojant veiksmo pradžios itin ankštoje erdvėje. Lėlės čia atgijo žmogaus ūgio „kombinezonuose“, kuriuos pakaitomis valdė ir vienas, ir keli aktoriai tuo pat metu.

Pati spektaklio plotmė, žanras ir fabula buvo satyros, absurdo, šaržo tipo ir per tai iškeliamų įvairiausių klausimų nagrinėjimas. Kaip, antai, žmonių tarpusavio santykiai ar politikos per galią, prievartą ir korupciją amžinąjį tragizmą. Tačiau, ir kadangi, tai nėra drama, o satyra ir šaržas įkūnytas per absurdo formą – visas spektaklis buvo sužiūrėtas su, pavadinkime, tuo tokiu piktu krizenimu.

…krizeni momentais žiūrėdamas į lėles, kurios, pasak spektaklio kūrėjo ir režisieriaus Neville‘o Tranterio yra geriausi aktoriai pasaulyje, o momentais žiūri į už tas lėlės esantį vyrą, kuris įkūnija moterį, kalba seksualinės mažumos balsu, dėvi raudonus aukštakulnius, o jo kojos yra aptemtos pėdkelnėmis. Gi tuo tarpu tai karalienei, karalius Ubu smagiai piktu balsu ne kartą ištaria tokius žodelius spektaklio metu, kaip „pyz**nk“, bl*t“, „na**i“ ir pan. Ir visas vaidinimas toks – tad beveik rock‘n‘rollas.

Spektaklis – vienos dalies, truko kiek daugiau nei valandą ir patirtis buvo gauta tiesiog daugiau nei nuostabi. Visomis prasmėmis – ir erdvės, ir atmosferos, ir makabriškai juokingų lėlių išvaizda, ir aktorių smagiu darbu joms suteikiant gyvybę, ir pačia spektaklio istorija bei jos vystymu. Tad kas nori patirti nestandartiškų pojūčių ar tiesiog smagiai, bet ne banaliai praleisti laiką – drąsiai rekomenduoju šį vyksmą.

Spektaklis bus suvaidintas dar bent du kartu, o artimiausias vaidinimas – jau šį penktadienį, 18:30.
Bilietai: TIKETA.LT

Nuotr. aut.: Dimitrijus Matvejevas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *