Knygos Mugėje lankiausi pirmą kartą. Kodėl? Nes paprasčiausiai neskaitau knygų! Kaip sakoma, tie kurie nieko nežino dėl to ir mokosi, dėl to ir knygas skaito. Tad retorinis klausimas – kam man protingam papildomai užsikrauti nereikalinga veikla? Tačiau… Šioje mugėje buvo toks dalykas kaip Muzikos Salė. O ten – begalė geros Lietuviškos muzikos, daug pažystamų veidų, galybė įrašų ir netgi ant nusipirktų vinilų gauti autografai! Tačiau šiame rašinyje paporinsiu išskirtinai apie gyvus muzikinius dalykus. Kurie buvo tiesiog puikios patirtys, mankšta dvasiniam kūnui ir – nepabijokime tų žodžių – Kultūrizmas sielai.

Labai skubėjau nepražiopsoti Vido Bareikio koncerto. Prisipažinsiu, kad jo naujausio albumo „Klausimai“ nesu klausęs nei karto. Žinojau, kad hip-hoperiai jam kažką padovanojo kaip reperiui ir plius man labai patiko„Kaštono garsai“ vinile esanti lyriškiausia daina „Du raudoni taškai“. Tad apie ką mes, visgi, Vidai dainuojame? Visiškai nežinojau ko tikėtis ir ką gausiu.

O kas buvo, kas buvo… Čystas rock‘n‘rollas! Jokios lyrikos (išskyrus intarpus su klepu), o drąskymasis po sceną, mikrofono mėtymas ant žemės, šokinėjimas aukštyn žemyn, spjaudymasis vandeniu į kairę ir į dešinę – na, viskas kaip geriausiais Rolling Stones laikais. Publika tą jautė. Va, ką Vidas moka tai meistriškai žaisti ir komunikuoti su auditorija. Kitą dieną (apie kurią vėliau) nors ir grojo viena grupelė trankų indie rocką, bet absol jokios charizmos ar kontakto su audiencija, ko pasėkoje visi tik vėpsojo į juos gana abejingai ir viskas.

Pabaigai apie VB Šou iš didžiosios – norėčiau dar jo ir akustiniame koncerte sudalyvaut. Gal palapinėje, į kurią jis intymiam vidun kvietė, jis ir būtų padainavęs „Du raudoni taškai“, bet, ai, susigėdau.

Po artisto Vido sceną okupavo, munduro garderobais nutarę susirinkusius palinksminti “Antikvariniai Kašpirovskio dantys”. Na, ir ką, palinksmino! Jei Bareikis kūrė pirtį po posakiu “Punk’s Not Dead” (arba Rap is cool), tai Kašpirovskio šaika šokdino visus tai ką žmonės vadina “bairiais”. Bei gi, nesvietnai dideliu pozityvo spinduliavimu, energingu balansavimu ties scenos ribomis bešakaliojant, bei dar bele kuo, kas netelpa į mano kaip grafomano žodyną. Irgi fantastiškas komunikavimas su publika, kurie stebėdami arba betūsindami pagal “Venesuela” – vos ne kiekvienas plačiai šypsojosi. Bravo!

Na, “Garbanotas bosistas” yra “Garbanotas bosistas”… Apie jų live arba gerai arba nieko. Kaip kad A. Mamontovas atlikėją (grupsą?) „ba.“ vadina epitetu šamaniška muzika, tai man tokie yra „Garbanotas bosistas“. Kažkaip kai įtraukia, tas jų atmosferiškumas, hipiškumas ir tuo pačiu paprastumas viename… Įrašas man nesiklauso, bet koncertai – ir net nervas ima, kad toks trumpas jų pasirodymas buvo „Muzikos salėj“.

Paskutiniai turėjo groti „BIX“, bet kadangi n+k jie man buvo girdėti prieš tai, pasiėmiau vinilus ir drožt namo jų klausyt, kol širdy dar ne sutema!