Žinia apie „The xx“ koncertą Vilniuje buvo tokia pat netikėta, kaip valstiečių pergalė rinkimuose ar Brexito rezultatai. Metelius ar kelis scenose nesirodę muzikantai prieš naujojo albumo pasirodymą nusprendė kojas apšilti Rytų Europoje. Apšilti ne lauke, aišku. Salėje, kurios stogas tiek žmonių vienu kartu dar nebuvo matęs.

Vilniaus atsiradimas turo žemėlapyje greičiau atsitiktinumas ir nuoširdus organizatorių darbas, nei nauja tendencija. Paskelbus apie „dviejų iksų“ koncertą ne vienam melomanui kirbėjo mintis apie pustuštę salę ir studentiškas nuolaidas bilietams. Tačiau nepadoriai greitas soldoutas sumušė išankstines nuostatas.

Kur kas nepadoresnė buvo eilė prie arenos. Dauguma susirinkusiųjų apie apšildančiąją atlikėją turbūt paskaitė socialiniame tinkle, nes kamštis prie arenos buvo beveik iki „Akropolio“. Minusiukas rimtas, bet būna, pasitaiko. Vis dėlto, „Siemens“ arena yra žymiai didesnė blogybė nei rytas su vaistais. Toliau, aplenkus rūbinę ir barą, viskas klostėsi pagal planą.

„The xx“ fenomenas skaičiuoja vienuoliktus egzistavimo ir septintus populiarumo metus. Išleidus debiutinį albumą nuspręsta „įtaisyti“ grupei prestižinį Mercury apdovanojimą, kuris garantuoja vietą greta „Pulp“, „Portishead“ ar „Arctic Monkeys“. Puikus debiutas nepraėjo be pasekmių ir klausytis „dvigubo iksiuko“ pradėjo bemaž viso pasaulio jaunesnis ar vyresnis hipsteris.

Kaip? Kodėl? Kas čia tokio? Atsakymo į šiuos klausimus nerandu ir aš. Kaip melancholiškas, energija nepersunktas pasirodymas gali šitaip žavėti? Kas čia tokio stebuklingo? Atrodė, kad vakaras bus skirtas tiesiog pliuso atsižymėjimui ir naujo atlikėjo įtraukimu į seen sąrašą. Tačiau viskas kiek netikėtai pavirto į vieną geriausių muzikinių vakarų šiemet.

Vienas kolega išsireiškė, kad čia tik dar vienas ir pasekmių neturėsiantis mados klyksmas. Gali būti, bet tai nekeičia fakto, kad Vilniuje jie surengė vieną geriausių mano matytų koncertų. Neperkrautas pasirodymas, tik truputi komiška scenografija ir daug liūdesio. Bent jau scenoje. Per, maždaug, pusantros valandos buvo atgroti esminiai gabalai programą papildant ir nauja medžiaga, kurią mūsų melomanai taip pat spėjo įsisavinti.

Tikimės, kad patiko ir atvyksite dar kartą. Tai galioja abiem pusėm. Liūdni atlikėjai su žmogiškais veidais pamažu tampa lietuvių favoritais ir susirenka paskutinius likučius nuo taip kadaise pamėgtų veteranų stalo. Galbūt laikas apsvarstyti ir „Tame Impala“ galimybę?

Nuotraukų autorė: Goda Damaševičiūtė