Oras nulėmė tai, kad nesilankiau Loftas Fest penktadienį. Gi šeštadienį ir oras, ir programa buvo kur kas artimesni mano kūnui, tad palikęs reivą reiveriams, po Manchester United sužiūrėtos pergalės, apie 20 val. pasinėriau į rock‘n‘rollo džiungles.
Apeidamas erdvių išplanavimo ir išskirstymo aprašymą, te pasakysiu, kad buvo labai įdomu, be žemėlapio, klaidžioti po industrinę vakaro betvarkę ir netikėtai atrasti vieną sceną po kitos. Praėjus aklimatizaciją, pasistiprinus alumi ir pica, taip beklaidžiodamas atradau dvi nuostabias „What‘s next in music?“ scenas.
Erki Parnoja buvo pirmieji, kurie sušildė, subalansavo, tiesiog sužavėjo tą nuostabų vakarą. Derėtų tarti „pirmasis“, nes tai yra estų multinstrumentalisto grupė, kuri groja instrumentinę, hipnotizuojančią alternatyvą. Buvo taip – einu, sustoju, atsisėdu ir klausau. Viskas. Pasakiškas pasirodymas ir nuostabi atmosferinė muzika – būtent tai ko reikėjo tam momentui, kad įgautum, minėtą, vidinį balansą.
Antroji „What‘s next in music?“ scena verta atskiro aprašymo. Kišenės dydžio, tarsi nuožulnus garažas mašinai – nerealu. Ir jei iš pradžių atokiai klausiau, atsirėmęs į sieną, britus Eyre Llew, tai po keleto akimirkų supratęs, kad jų pasirodymas, kaip ir Erki Parnoja yra dar vienas neatrastasis brangakmenis ir sensacija – atsisėdu ir klausau per vidurį prie pat scenos.
Jei reikėtų su kažkuo lyginti pastarąjį trio, nors ir nemėgstu to daryti, bet jie patys prašėsi – Eyre Llew yra visiški britiškieji Sigur Ros. Bet kokie profai! Buvau be žado matydamas, kaip perkusionistas ne tik lazdelėmis elegantiškai muša būgnus, bet ir kita ranka groja klepu.
Gitaristas, tai kratėsi visiškame garso pasinėrime, tai meditacijoje raižė smičiumi instrumentą. O vokalistas – švelnus ir švarus falcetas. Grupės vadybininkė davė lipdukų, o kai paklausiau apie vinilą, atsakė, kad ar išpirkti jie jau ar pan., tad šiek tiek nuliūdau, nes būtų buvęs puikus garsas į kolekciją.
Ką gi, gavęs dvasinį nokdauną nuo muzikos – bėgte pasimėgauti menu. Laiptais kylu į Lofto trečią aukštą, taip – Art scena. Ten norėjau išvysti Sheep Effect audiovizualinį performancą, bei New Born Elektroakustinį baletą.
Na, Sheep Effect buvo, kaip sakoma, rimtas menas. Smagiai išsireiškiau, tiesa? Ta prasme, performancas buvo tai, kas mane žavėjo ir palikdavo be žado prieš kokius 10-15 metų. Dabar? Kadangi seniai tokio tipo show nesu matęs, tai patirtis gauta prilipo.
Kaukėtas bičas daužė mikrofoną į kibirą, kuriame buvo krūva stiklo šukių. Ten pat jis vis įmesdavo dar tuščių butelių, kuriuos be gailesčio maldavo, taip išgaudamas vis kitokį garsą ir, žinoma, rezonansą auditorijoje. Galima išskirtinai pagirti aplinką, kurioje vyko performancas – veidrodinis kristalas nutviekstas visa vaivorykšte spalvų, kūrė įstabią atmosferą.
Baigus Sheep Effect, pagaliau, mano taip lauktas New Born baletas. Kaip minėjau, elektroakustinis, mat praturtintas gyvai atliekama elektronine muzika, bei saksofonu. Spektaklis patiko vien atmosferiškai. Bei muzikaliai, vizualiai ir žinoma, šokio prasme. Du šokėjai – vyras ir mergina, tad, kaip galėjote suprasti, tai buvo spektaklis apie vyro ir moters santykius.
Apie tai, kaip dvi paralelinės linijos pasidaugina į dar daugiau, susikerta, išsiskiria ir pan. Dar buvo rodoma projekcijose Adomas ir Ieva su obuoliu, o šokėjai savo gracingais ir elegantiškais judesiais kūrė bendrą, iš ties gražią, visumą. Kuri dar, kaip minėjau, buvo aplieta nuostabios, gyvos muzikos garsais.
Shortparis norėdamas išgirsti bent pabaigą – išlėkiau iš spektaklio ankščiau. Pirmą kartą mačiau šiuos rusus ir velniškai gaila, kad te išgirdau dvi paskutines dainas. Publika ne tik ekstazėje, bet ir vėsų vakarą savo masiškumu trim metrais į šoną ir į viršų aplink save, sukūrė vasariškai karštą deguonį.
Na, ir galop vakaro finalas – ba. bei naujoji rocko sensacija iš UK – shame. Ir net nežinau ką labiau norėjau išgirsti – ba. albumas yra šių metų vienas pačių geriausių LT įrašų, o shame – indie ir alternative pankai iš Britų salyno, o ten, kaip žinia, rimta tokio tipo muzika yra virinama.
Ba. p*zda – kaip skandavo fanai, taip aš mintyse atkartojau priedainių žodžius. Mano didžiausiam džiaugsmui buvo sugriežtas bene visas „H8“ įrašas (bei keletas man negirdėtų kūrinių). Kaip ir įprasta naujos LT roko bangos princams – jaunuoliai davėsi po sceną negailėdami savęs, jei taip galima išsireikšti, žinant, kad tiktai judesy – sielos džiaugsmas.
Na, ir shame. Jei ba. laukiau dėl labai konkrečios priežasties, t.y. dėl „H8“ šedevro, tai shame – beveik nebuvau klausęs prieš koncertą. Priežastis ta, kad tiesiog norėjau nustebti (kad nusivilsiu, tikimybė pas mane buvo menka), kaip tarkim, kartais einu į filmą nežiūrėjęs jo video anonso.
Finale – betvarkė ne tik ant scenos, ne tik publikoje, ne tik barmenų kratomuose kokteiliuose, bet ir mano regėjime, ausyse, mentale, žodžiu, viskame. Shame nepadarė gėdos niekam. O buvo tai, ko padarinyje, jie šiuo metu yra apipilami komplimentais ne tik pranešimuose spaudai.
Iš pradžių grupės vokalistas labai man priminė lydinį Damono Alborno iš Blur ir Tomo Sinickio, kai jis su Gravel dainavo Eurovizijos atrankoje. Ta prasme, ta stovėsena, kai lūpos prie mikrofono, o rankos yra sudėtos už nugaros. Ir tai taip gerai, po galais, žiūrėjosi, panašiai, kaip matant žmogų sakantį tau tiesą į akis.
Matėsi, kad baimės pas jį yra tiek pat, kiek pas mane drąsos, t.y. baimės pas jį nėra, nes koncerto eigoje bičas ne tik stage-dive‘ino ir crowd-surfino, bet netgi užsilipęs ant pečių, priekinėse eilėse esantiems jauniesiems melomanams – be problemų atriaumojo eilinį shame indie pankroko himną.
Bet ir kiti nariai ne ką slabnesni. Atskiro paminėjimo vertas grupės bosistas – neabejoju, kad jis kiekvieną rytą bėgioja krosus, nes lakstė su instrumentu pirmyn, atgal, išilgai ant scenos bene visą pasirodymą. O ir kiti taškė kas būgnus, kas prakaitą, kas vandenį ant publikos.
Tad štai toks tas Loftas Fest‘19 buvo man. Gauta visa puokštė įspūdžių tiesiogine prasme, mat visi tie įspūdžiai buvo vis kito tipo – ir meditaciniai, ir meniniai, ir rockenroliniai, ir tiesiog apmėtyti akmenimis mane, jei kažkuo skusčiausi. Tiesa, gaila, kad taip ir neradau atributikos stalo – labai norėjosi keletą vinilų pasiimti į namus. Bet finale – nuostabus vakaras, ačiū Lofto kūrybiniam susivienijimui.
Nuotraukų aut. Martynas Vitėnas