Interviu su Drew McDowall – tai giluminis pokalbis su vienu iš esminių eksperimentinės muzikos architektų. Drew atveria duris į Coil erdvę, kur garsas tapo ritualu, o kūryba – alchemija. McDowallas kalba apie praradimą, atmintį, kaip jo solinę kūrybą veikia praeitis ir tai, kodėl muzika turi veikti ne tik ausį, bet ir kaulus bei šiurpstančią odą.

Artėjant antrąjam koncertui Vilniuje, jis siunčia Lietuvos gerbėjams žinią: jūsų energija transformuosis į kažką antgamtiško.

Coil kūryba dažnai buvo apibūdinama kaip alchemija – paprastų garso elementų pavertimas kažkuo transcendentišku. Būdamas vienas pagrindinių to garso architektų, kaip paprastai atrodydavo jūsų kūrybos procesas studijoje su Balance ir Christophersonu? Ar tai buvo labiau struktūruotas eksperimentavimas, ar gryna, intuityvi magija?

Darbas su Johnu ir Peteriu visada buvo transformacijos aktas. Mes neieškojome tobulumo ar struktūros įprastine to žodžio prasme – svarbiau buvo sukurti sąlygas, kuriose garsas galėtų tapti nepastoviu, nestabiliu ir vėliau virsti kuo visiškai kitu. Buvo išlaikytas balansas tarp sąmoningo eksperimentavimo – proceso varymo iki ribos, kol jis lūš – ir grynos intuicijos, kai mes sekdavome tai, ką pajausdavome kaip energijos srovę kambaryje. Magija mums nebuvo metafora; ji buvo įprasminta mūsų požiūryje į garsą.

Jūsų solo kūryba, ypač tokiuose albumuose kaip „The Third Helix“ (Trečioji spiralė), dažnai atrodo kaip prisikėlimas, kaip spektralinė pranašystė, judanti per sudėtingas elektronines sistemas. Kiek jūsų dabartinė muzika yra Coil projekto sąmonės tyrinėjimų tęsinys, o kokia prasme tai yra atskiras darinys su naujais tikslais?

Mano solo kūryba neišvengiamai neša Coil pėdsakų, nes ta patirtis mane formavo ir yra mano DNR. Bet tai, ką darau dabar, mažiau susiję su kolektyvine ritualija ir daugiau – su atminties, laikiškumo, praradimo ir atskirties iškasinėjimu. Albumai kaip „The Third Helix“ ar „A Thread Silvered and Trembling“ (Sidabrinė ir drebanti gija) yra, manau, persmelkti Coil mistikos, tačiau, jie taip pat yra ir apie atkaklumą – patirčių gijas, kurios vibruoja dar ilgai po to, kai jų šaltinis išnyksta. Tyrimas tęsiasi, bet kalba yra nauja. Tęstinumas slypi sąmonės ir bendruomeniškumo tyrinėjime; skirtumas – jo kalboje.

Jūs kalbėjote apie gilų, beveik nežodinį bendravimą, egzistavusį tarp jūsų trijų. Patyrus gilų abiejų – John Balance ir Peter Christopherson – praradimo skausmą, kaip jūs radote būdą išversti tą vidinę kalbą į savo solo praktiką? Ar buvo laikotarpis, kai jums teko išmokti naujai klausytis savęs?

Man teko išmokti klausytis iš naujo – paverčiant tą gilų, bendrinį dialogą vidiniu. Tai tapo naujos kalbos transformacijoje paieška.

Photo by Seze

Šiuolaikinė post-industrial, eksperimentinės muzikos scena yra plati ir klesti, o atlikėjai, tokie kaip Haxan Cloak, Lingua Ignota ir daugybė kitų, dažnai nurodo Coil kaip pagrindinę įtaką jiems. Būdamas kažkas, kas padėjo pamatus tam, kas jūs žavi ar domina dabartinėje scenoje, prie kurios sukūrimo pats prisidėjote?

Mane įkvepia tai, kaip jaunesni atlikėjai naikina ribas ir kuria bendruomenes. Scena jaučiasi gyva, plati ir įkrauta itin jaudinančiais būdais. Man patinka, kaip eksperimentinė muzika tapo didele ekosistema, kur ribotos praktikos nebėra tokios ribotos. Jaučiasi, kad sėklos, kurias mes pasėjome, išaugo į kažką su savo pačios laukine logika.

Jūsų pats pirmas pasirodymas Vilniuje buvo apibūdintas kaip įtraukiantis ir fizinis – tikras somatinis potyris. Kurdamas gyvo garso programą, ar kuriate naratyvą ar specifinę psichinę aplinką, į kurią žiūrovai gali įžengti?

Aš siekiu sukurti garso struktūras – psichines erdves, kurias žiūrovai gali užimti, – besikeičiantį ir nepatikimą kelionės žemėlapį.

Didelė dalis jūsų muzikos – tiek Coil laikais, tiek dabar – turi aiškų fizinį poveikį – jį jaučia krūtinė ir kaulai, ne vien ausys. Ar šis fiziškumas yra sąmoningas tikslas, kai kuriate garsą ir komponuojate? Ar galvojate apie dažnį kaip apie taktilinę medžiagą?

Taip, aš absoliučiai galvoju apie garsą kaip apie taktilinį. Dažniai tai nėra abstrakcijos – tai slėgiai, judesiai, dalykai formuojantys fizinę patirtį, ne vien dvasinę. Kurdamas garsą, aš galvoju apie tai, kaip jis atsidurs krūtinėje, kaip gali drėksteli ausų bugnelį, kaip gali fizinė jėga iššaukti prisiminimą. Ausis yra tik vienas iš daugelio organų, priimančių vibraciją.

Vykstant nuolatiniams oficialiems Coil katalogo perspausdinimams, nauja karta atranda grupės darbus kruopščiai sukurptose fizinėse laikmenose. Kaip menininkui, kuris buvo visko pradžioje, kaip jūs jaučiatės dėl šio proceso? Ar jaučiatės, kad taip tarsi uždaromas skyrius, ar tai suteikia darbams naują, netikėtą gyvybę?

Malonu matyti, kad darbai yra saugomi ir rūpinamasi jais. Perspausdinimuose visada yra rizika, kad jie gali atrodyti kaip balzamavimas, tačiau šiuo atveju nutiko priešingai. Nauja karta girdi Coil ne kaip archyvinį, o kaip gyvą darbą – aktualų ir keliantį nerimą. Man tai neuždarė skyriaus – priešingai – atvėrė naujus, nes šie klausytojai paims tą energiją ir vėl ją transformuos.

Coil darbas niekada nebuvo tik muzika; ji buvo giliai susipynusi su filmais, daile, kitais menais, magija ir asmenine filosofija. Kokios yra nemuzikinės įtakos – ar tai literatūra, ar vaizduojamasis menas, ar mokslinės koncepcijos – šiuo metu maitina Drew McDowall pasaulį?

Marijos Hovės (Mary Howe) „Svečiavimasis“ („Annunciation“).

Žvelgdamas atgal, kaip manote, kas iš jūsų laikų su Coil, dažnai yra nepakankamai įvertinama klausytojų ir muzikologų? Ar yra kažkas, kas jūsų manymu, pranyksta projekto mitologizavimo ar pan. proceso istorijoje?

Dažnai nepastebima, kokie linksmi mes buvome. Egzistuoja mitologizavimas, vaizduojantis Coil tik tamsoje ir rimtume, tačiau humoras ir nerimtas požiūris taip pat buvo proceso dalis. Ir tai buvo nuoširdumo, to, kuo mes tikėjome, įkūnijimo klausimas. Net jei tai kitiems sukeldavo diskomfortą.

Ko žiūrovams tikėtis jūsų antrame pasirodyme Vilniuje? Kokia jūsų žinia Lietuvos melomanams?

Žiūrovai gali tikėtis fiziško, kintančio, disorientuojančio, bet ir jungiamo darbo.

Lietuvos melomanams: jūsų atvirumas ir intensyvumas yra neužmirštami, ir man yra garbė sugrįžti ir pasidalinti šiuo mistišku potyriu su jumis vėl iš naujo.

BLITZ

• Meilė ar seksas? → Meilė išlaisvina mus iš savasties kalėjimo.

• Narkotikai ar magija? → Aukštesnioji galia.

• Dievas ar velnias? → Imanentiškumas. (Visiškumas čia ir dabar)

• Šventa ar banalia? → Šventumas banalume.

• Praeitis ar ateitis? → Laiko sulankstymas ir išskleidimas.

• Atmintis ar pranašystė? → Atmintis, kaip pranašystės sapnas.

• Šviesa ar šešėlis? → Šešėlis ir šviesa.

• Studija ar scena? → Studija – kurybai, scena – jos perdavimui.

• Buvimas ar nebuvimas? → Nebuvimo buvimas.

• Vilnius ar Niujorkas? → Abu gali būti transformacijos vietomis.