“Iš pradžių buvo projektas “Už tėvą”. Tada eksperimentai su avantgard elektronika, atgroti metai “Biplanuose”, pasirodymai per pjankes studentų bendrabučiuose”, – taip pradėjo interviu kultinės, legendinės ir savo satyra nemirtingos grupės kapitonas Marijus “Marukas” Bernotas. Grupė “Sportas” gimė 2001-mais metais. Sudėtys nuolat keitėsi, kaip Marukas įvardina, “penkmečiais”.
Priežastis kodėl pakalbinti „AVaspo“ atsirado labai paprastai natūraliai. Tiesiog patiko tiek jų paskutinis albumas, tiek paskutiniai jų matyti koncertai. Gi štai dabar praretėjus grupės sastatui, projektas dienose išleidžia naują albumą su visai kitu skambesiu. Elektrifikuotu ir gal net dar labiau gūdžiai paslaptingesniu. Tad apie tai ir pakalbėjom. Artėjantis albumas, būsimi koncertai, brutalūs tekstai, poezija bendrai paėmus, bei nenorą kategorizuoti žmonių.
Pakalbinti idėjinį „Luctus“ vadą Simoną buvo mano sena užmačia ir simboliška, kad būtent jis yra pirmasis metalistas, su kuriuo renčiau pokalbį. Kalbėta buvo pusantros valandos, iš suplanuotų 19 klausimų išbraukiau 3, bet į jų vietą stojo papildomi ~10. Apie tai kas yra „Luctus“, apie tai, kad balandžio mėnesį jie išleidžia ilgai lauktą naują albumą, apie būsimus planus, viziją, ypatingai gausius koncertus užsienyje ir Silvio Berlusconi, bei „tikėjimą“ šėtonu, ir galų gale šiaip panas buvo labai draugiškai pabazarinta.
Projektą “Driezhas” žinau tikrai senai. Pamenu klausiau man tada (2003-iais metais) nesuvokiamą (gal net iki šiol), jo splitą kartu su Doniu ir Inconnu “20.00.0000”. Kažką po jo dar pabrūžinau, bet labiau projektas mano sielos neužkabino. Tačiau laimės valanda visgi išaušo ir kai stvėrė tai iki šiol nepaleisdama – 2008-ti metai ir legenda netgi Lietuvos muzikinėje padangėje tapęs albumas “Tolumoje”.
Jason Köhnen yra paprastas, taktiškas, konkretus ir labai skaidraus proto vaikinas, kurį būtu galima sukt tarp pirštų kaip dvi apdilusias tarybines kapeikas. Jokio patoso iš jo pusės, jokių bereikalingų apsimestinių tonų ar pseudo filosofijų. Kaip jis sake „viskas čia yra kur kas papraščiau nei jūs visi manote.“ Tad daugiau nebesukelinėdamas bereikalingų išankstinių nuostatų, tiesiog siūlau jums patiems unikalią galimybę susipažinti su šiuo iš Olandijos kilusiu pusiau jamaikiečiu, jau beveik 2 dešimtmečius kuriantį stereotipus laužančią sunkiąją elektroninę muziką.
Daimono, manau, daugeliui pristatinėti nereikia. Jis yra didžėjus grojantis jau 15 metų. Gimtinė jo yra Utena, kuri dar yra krikštijama kaip Lietuvos techno sostinė. Geros muzikos susivienijimas „Techstylism“ jam yra geriausia chebra. Be to, kas nekeista, jis yra sveikos gyvensenos puoselėtojas, nevartoja jokių svaigalų ir nevalgo mėsos. Dar užsiiminėja Dimka (kaip draugai jį šaukia) dvasinėmis praktikomis, aktyviai sportuoja, yra renginių organizatorius…
„Sala“ – tai eksperimentinės, psichodelinės, „šamaniškos“ ir, ko gero, daugiau nei vien tik muzikos projektas iš Utenos. Startavo jis (dokumentaliai) 1999 metais, kuomet buvo išleistas pirmasis self-release‘as pavadinimu „Alas“. Su laiku „Sala“ sumeistravo beveik tuziną selfrelyzų, bei keletą leidinių išleistų leidykloje „Autarkeia“. Toliau tekste – pokalbis su alas23 apie tai kuo dabar gyvena “Sala”, tai – Fieldrecording.