J. Vaitkaus spektaklis „Septyni Fariziejaus Sauliaus penktadieniai“: kada Biblijinė istorija – it „hamletiškasis“ tragizmas

Jei kolegei Gabrielei Ganžaitei „Septynios gražuolės“ buvo pirmasis, trijų „Auksinų scenos kryžių“ ir nac. premijos laureato, Jono Vaitkaus išvystas spektaklis, tai man – šis, pastatytas pagal Aleksandro Andrejevo pjesę.

Prieš tai buvau kitame Rusų dramos teatro repertuaro vaidinime, pavadinimu „Idiotas“, tačiau didesnio įspūdžio jis man nepaliko. Gi su šiuo – nutariau save vėl išbandyti. Juolab, kad tema spektaklio – ezoterika, metafizika, o mane visada tokie dalykai prikausto.

Apaštalo Fariziečio Pauliaus 7 egzistenciniai penktadieniai Jeruzalėje, kurie buvo jo išgyventi Jėzaus Kristaus epopėjoje; prieš, per ir po nukryžiavimą. Ir visi tie 7 penktadieniai, atvaizduojami per net puspenktos valandos trukmės vaidinimą, per kurio pirmas 3 val. man norėjosi pjautis venas iš nuobodulio. Tačiau, galop, iškentus ir po (kaip išganymo) sulauktos pertraukos, stebint antrąją dalį – pirmą kartą per spektaklių stebėjimus – literaliai liejau emocijas ašarų pavidalu.

Spektaklis šis – bene tamsiausias iš visų, kiek per gyvenimą man teko regėti (įskaitant A. A. Eimunto Nekrošiaus „Hamletą). Ir jei tie, kurie nepraktikuoja (kaip ir aš, beje) jokio religingumo ir pamanė, kad štai spektaklis „Idiotas“ (jei lyginame su kitais Rusų dramos teatro hitais), kuriame skamba techno muzika, figūruoja įspūdingi šviesų efektai ir kabinama įvairiau nei „siauras“ religinių / tikėjimo klausimų diapazonas yra kur kas įdomesnis – nesiūlau taip iš karto vienpusiškai vertinti.

Pirma dalis? Apibūdinsiu ją trumpai, plius duodamas suprasti bendrą, visuminę spektaklio konstrukcinę struktūrą. Tad, visas tas man sunkias pirmas 3 val., ant scenos klūpomis dialogais / monologais bendravo iki 10 aktorių. Plius, jie visą, visą laiką buvo užsimerkę. (Taip, beje, klūpant ir užsimerkus, buvo suvaidintas absoliučiai visas 4,30 val. trukmės vaidinimas).

Labai, labai daug teksto, daug minčių ir gilių sentencijų, kurios, žinoma, buvo ne melodraminės ar šiaip pramoginės tematikos, o tos, į kurias reikėjo gilintis ir, žinoma, nuolat, pasitelkiant (itin mano menką, deja) erudiciją analizuoti. Tad 3 val. pusiau klausant, pusiau skaitant titrus sudėtingus ne kalba, o minties svoriu, vien klūpančių, be judesio ir didesnės ekspresijos vaidyboje, aktorių, buvo tikrai nelengvas iššūkis.

Viso spektaklio ašis buvo, jau minėtas, būsimasis apaštalas Farizietis Paulius, kuris atvykęs į Jeruzalę, į vienuolyną, visus stebina, turima sakralia dovana bendrauti su „paralelinėmis dimensijomis“, jei taip galima išsireikšti. Tik jis nežino – prakeiksmas tai ar duotybė, kuomet vizijose jį lanko tai jo mylimoji Junija ar Jėzaus Kristaus iš numirusiųjų prikeltas Lozorius, ar to pačio Kristaus mokinių (ne)kasdieninio vakaro pašnekesio aidai.

Pirmoje, toje 3 valandų, dalyje nepasakyčiau, kad apšilau kojas ar įsiliejau į vyksmą. Joje buvo suvaidintos 4 ar 5 iš tų 7 Fariziečio Pauliaus penktadienių Jeruzalėje, iš kurių labiausiai įstrigo scena, kurioje prikeltas Lozorius, kada jį pirmą sykį pamato Jėzaus mokiniai, metafiziniu būdu bendrauja su Pauliumi. Mat po apsilankymo Anapilyje – jis grįžęs irgi įgavo šią duotybę.

Čia vėl išvydau, per Ansamblio „Lietuva“ spektaklį-misteriją „Dievai ir žmonės“ regėtą, sukurtą, kaip aš vadinu, „natūralųjį 3D” efektą, kuomet šviesų, projekcijų ir scenografinių elementų pagalba, padaromas natūralus erdvinis matymas žiūrovui (be jokių 3D akinių ir pan.). Šiuo atveju, tai buvo Lozoriaus su Jėzaus mokiniais oloje mizanscenos atvaizdavimas. Tamsi, įspūdinga ir vienareikšmiškai labiausiai pirmoje dalyje įstrigusi vieta.

Antra dalis truko apie pusantros valandos. Stipriausias joje man buvo, vėlgi, Lozoriaus dialogas, kur jis su Marija yra išsilaisvinę iš žemiškų kančių, pasinėrę į „Dievišką vandenyną“ ir bendrauja su Pauliumi. Bet tam, kad perteikti pagrindines mintis to dialogo, neužtenka tiesiog pacituoti jo stipriausias vietas, nupiešti regėtus vaizdinius, ar paaiškinti išgyventą emociją. Viena supratau, kad šį spektaklį reikia žiūrėti, prieš tai perskaičius šią Aleksandro Andrejevo pjesę, ir būti gerai susipažinus su Biblijine istorija, jos paraštėmis.

Finalas. Galima sakyti, kad likus vos pusvalandžiui iki spektaklio pabaigos, man tik tada iškilo klausimas: kada gi vaidinantieji atmerks akis? Kas nutiks kai jie atmerks akis? Kokia viso to simbolika? Minties išrišimas akivaizdus ir, kadangi klausimas iškilo taip vėlai – atsakymas suveikė itin stipriai. Farizietis Paulius buvo tas vienintelis, kuris praregėjo ir ištarė, – „Aš nieko nematau, aš apakau!”

Simbolika šio režisūrinio sprendimo – nūdieninės visuomenės apakimas prieš, taip vadinamas, tikrąsias, amžinąsias vertybes. Nemanau ar norėta pasakyti „visos visuomienės“, bet kad daugumos – tikrai taip.

Tai išreikšta buvo ir tame, jog po Biblijinių personažų pasitraukimo nuo scenos, dėmesys buvo perkeltas į nūdieną – kompiuterį su žmogumi, internetu, socialinėmis programėlėmis ir pan. T.y. ten kur dauguma mūsų nūdienoje ieškome dvasinės ramybės, tačiau dažniausiai randame tiesiog visišką emocinį išsitaškymą.

Mano rekomendacija? Tai – nestandartinis spektaklis. Puspenktos valandos trukmės, o ir dinamikos čia – mažai. Bet jį privalo pažiūrėti ne tik visi kurie domisi ezoterinėmis temomis, ar, žinoma, krikščionybės išpažintojai.

Tame tarpe, manau, vaidinimas tikrai tiks net ir tiems, kurie „negraužia“ Biblijos, ar apskritai yra nusistatę prieš krikščioniškąsias / religines temas. Spektaklis šis be galo aštrus, nevienpusiškas ir itin tankus minčių gausa it juodas eglynas, po kurį kapstytis yra ne toks jau lengvas malonumas.

Gvildenami čia įvairiausi požiūrio taškai, klausimai bei nuomonės tiek apie kasdienes kiekvieno žmogaus gyvenimo situacijas, tiek tiesiogiai einant prie amžinųjų klausimų. Žmogiškosios abejonės, pasimetimai, baimės, nerimas, tiesiog tiesos ieškojimo klausimai. Apie tai kas mūsų vidiniame ir išoriniame gyvenime vyksta kasdien ir bus aktualu visada.

Ši Aleksandro Andrejevo pjesė, kurią pastatė Jonas Vaitkus – it Viljamo Šekspyro „Hamletas“.

***

Nuotr. aut.: Dmitrijus Matvejevas

2 Komentarai apie “J. Vaitkaus spektaklis „Septyni Fariziejaus Sauliaus penktadieniai“: kada Biblijinė istorija – it „hamletiškasis“ tragizmas

  1. Atsiliepime viską gadina klaidų gausa, labai rėžia akį. Ir Šekspyras nustebtų, sužinojęs savo naują vardą – Vilhelmas. Nepaisant to, visai įdomu buvo paskaityti, ačiū.

    • Šeksypro vardas pataisytas, ačiū. Dėl kitų klaidų – itin retai sako žmonės tokias pastabas man, seniau dažniau dėl to pakrtikuodavo. Bet gal, dėl to, kad ir visur kitur tai yra ir tai nebestebina? Tai čia toks kaipo pasiteisinimas, prie to pačio malonu, kad jums buvo visai įdomu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *